Kun. Ž. Kuzinas: Jono Pauliaus II parapija – tai Dievo planas
Nėra dažnas atvejis, kai per kasmetinius kunigų skirstymus kunigas gauna visiškai naują parapiją, kuri dar net neturi savo bažnyčios. Kaip Jūs reagavote, kai gavote šį skyrimą ir sužinojote, kad kažkaip reikės suburti naują bendruomenę, nors net nėra vietos, kur tai daryti. Kokios aplankė mintys?
Keistas Dievo vedimas – čia esu skiriamas jau antrą kartą. Kardinolo A. J. Bačkio žodiškai ir arkivyskupo G. Grušo, gal po kokių 3 metų, jau oficialiai. Gavęs paskyrimą, tarnystę pradėjau nuo ilgesnio apmąstymo ir maldos. Vaikystėje šalia gyvenau, o šioje vietoje, kur dabar renkamės, kadaise su draugais lakstydavome po sodą ir skindavome obuolius. Man tai yra tarsi namų kiemas ir jam jaučiu nostalgiją. Tuo pačiu yra ir vidinis balsas, tikiuosi, ateinantis iš Dievo, jog tai yra man patikėta misija. Nors buvo sunku paleisti parapiją, kurioje buvau prieš tai, bet vidiniai ir išoriniai ženklai man kalbėjo, kad turiu leistis į kelią ir važiuoti į šią naują vietą. Manau, kad tai Dievo planas, per vyskupus patikėtas man, kad ir labai ribotam žmogeliui.
Tarsi antspaudas šio plano patvirtinimas man asmeniškai buvo popiežiaus Pranciškaus pašventintas mūsų bažnyčios kertinis akmuo. Šį akmenį, atvežę iš paties šv. Jono Pauliaus II gimtųjų namų Vadovicuose pašonės, padovanojo Ratnyčios parapijos jaunimas, išlydėdamas mane į šią naująją Vilniaus parapiją. Gražus sutapimas, o gal ir Dievo ženklas, kad lankydamasis Lietuvoje 2018 m. popiežius Pranciškus jį pašventino Vilniaus nunciatūroje, baigdamas savo vizitą Baltijos šalyse. Man tai buvo ir tarsi simbolinis popiežiaus palaiminimas būsimoms Vilniaus šv. Jono Pauliaus II bažnyčios ir Sielovados centro, o ir visos parapijos bendruomenės statyboms. Visai Bažnyčiai kertinis akmuo yra Kristus, tad tai ir priminimas mums, į ką turime remtis tiek parapijos bendruomenės, tiek pastatų statybose.
Vienas iš dalykų, kuris skiriasi nuo kitų parapijų, yra tai, kad šiai parapijai žmones reikėjo surasti, juos pakviesti, viskas buvo nauja. Kaip sekėsi burti žmones? Kaip jie sužinojo, kad čia yra kuriama nauja bendruomenė?
Pradžia buvo įdomi. Arkivyskupui mane paskyrus klebonu, ėjau dairytis, kur galėtume eiti su bendruomene melstis. Bandžiau belstis į mokyklas, nes Druskininkuose, kuriuose prieš tai darbavausi, su mokyklomis turėjome gerą santykį. Tačiau Vilniuje nei viena
parapijoje esanti mokykla nerado galimybės mūsų įsileisti. Taigi, pirmoji mūsų maldos vieta tapo prekybos centro III aukšte išsinuomotos nedidelės patalpos, kuriose įkūrėme Sielovados centrą ir nedidelę koplytėlę. Ten ir pradėjome visą veiklą.
Į pirmąjį susitikimą, kadangi dar neturėjau ryšių su vietos bendruomene, žmones pakviečiau per virtualią erdvę – Facebooką. Jame dalyvavo tik 3 žmonės. Viduje kilo svarstymų – kaip čia taip? Tačiau vėliau Dievas pradėjo siųsti žmonių apsčiai... Savaime atėjo ir dalis mano draugų, pažįstamų. Tad jau netrukus šventėme oficialų sielovados centriuko atidarymą prekybos centre ir parapijos kryžiaus pastatymą lauke, kur bus statoma nauja bažnyčia. Atsimenu, kaip tuomet mane įkvėpė močiutė Rita, kuri ir šiandien ateina į mūsų bažnyčią melstis. Įsivaizduokite, jai daugiau nei 70 metų, turi ne vieną sunkią ligą, tačiau kiekvieną sekmadienį ir paprastomis dienomis su dviem lazdomis užlipdavo į 3-ią aukštą ir dalyvaudavo pamaldose. Argi galima nesižavėti tokia ištikimybe Dievui? O jis ir toliau siuntė bendradarbius, su kuriais kartu ir būrėme bendruomenę.
Vėliau, šioje vietoje, kur dabar esame, per metus buvo pastatyta katalikiška Šv. Juozapo mokykla (nors ji turėjo būti statoma visai kitoje Vilniaus vietoje). Dėl šio įvykio iš prekybos centro patalpų galėjome persikelti į šią mokyklą. Taigi, dabar turime, kad ir nedidelį, bet savesnį kampą – Sielovados centrą, koplyčią, o sekmadieniais – mokyklos sporto salę, kurioje galime melstis. Koplyčioje, kurioje telpa 30 asmenų, jau susitelpame tik darbo dienomis.
Parapijos įkūrimo pradžioje arkivyskupo buvo prašyta, kad pirmiausia taptume bendruomene, o tik paskui galvotume apie bažnyčios statybos reikalus. Atrodo, kad bendruomene jau tampame, tad pradedame lygiagrečiai judinti ir bažnyčios statybos darbus.
Turite apie 30 maldos ir įvairių tarnysčių grupelių, apie 200 aktyviai tarnaujančių parapijiečių. Kaip pavyksta šiuos parapijiečius išlaikyti, paskatinti, kad jie nesakytų „Ai, man to nereikia“?
Svarbi bendra malda ir veikimas, bendro tikslo matymas, mus vienijantis gyvas tikėjimas. Mėginame dirbti kitaip nei dažniausiai įprasta mūsų parapijose – čia parapiją veda į priekį ne vienas klebonas, bet bandome atpažinti Dievo valią ir eiti į priekį kartu su Sielovados komanda ir aktyviais parapijiečiais. Bėda tik ta, kad aktyvių žmonių nėra tiek daug, o tie, kurie turi troškimą ir talentų, dažnai yra įsipareigoję ne vienoje vietoje. Todėl kartais jie pervargsta ir reikia juos vėl įkvėpti. Kartais vieni išeina, kiti ateina. Tai normalus procesas parapijos gyvenime. Su parapijos savanoriais ir lankytojais jau metus keliaujame Mokinystės kelionę „Tikėjimo žingsnis“, kuri truks 3 metus. Ją lygiagrečiai kuriame patys (remdamiesi užsienio šalių patirtimi). Visi mokomės būti Kristaus mokiniais, tinkamai susidėlioti gyvenimo bei tarnystės Bažnyčioje akcentus. Klausomės ir po truputį formuojame parapijos sielovados viziją, kuri ateityje turėtų tapti bet kokio parapijos veikimo bendruoju vardikliu.
Iš jūsų parapijos Facebooke skelbiamų nuotraukų galima matyti, kad Mišioms reikia pasirengti – ir kėdes sudėlioti, ir mikrofonus paruošti, ir salę parengti. Atrodo, kad jūsų bendruomenėje žmonės patys yra atsakingi už Bažnyčios paruošimą liturgijai.
Taip. Mūsų bendruomenės nariai ne tik salę paruošia, bet dalinasi ir kitomis liturginėmis bei svetingumo tarnystėmis. Stengiamės, kad žmonės įsitrauktų, bet tai sunkus fizinis darbas. Kiekvieną sekmadienį nuo 8.00 val. ryto susirenka žmonės (savanoriai), kurie iškloja 500 kv. m. kilimų, sustato 200 kėdžių ir papildomų suolų, pastato altorių, iškelia didžiulį kryžių ir dekoracijas, stengiasi, kad pati sporto salės erdvė būtų bent kiek sakralesnė ir joje galėtume melstis. Taip pat parengia garso aparatūrą, įrengia kavinukę, pasirūpina kitais dalykais. Pasibaigus visoms šv. Mišioms (turime trejas), vėl viską turime suvynioti ir sudėlioti į vietas. Ir taip kiekvieną sekmadienį. Be galo esu dėkingas salės savanoriams už jų sunkią tarnystę bendruomenei.
Visgi, suprantama, kad ne patalpos yra svarbiausia, bet bendruomenė, gyvoji Bažnyčia, santykis. Turbūt, čia didžiausią akcentą ir dedame, kad žmonės išmoktų tarpusavyje bendrauti. Stengiamės suvesti vienišas močiutes, kurių yra tiek daug. Ne viena liudija, kad joms čia – vieninteliai namai. Džiaugiuosi matydamas, kad jos ateina, dalijasi, gali būti išklausytos ar pačios pasidalyti. Jauni žmonės taip pat turi bendrystės troškimą. Todėl, mūsų bendruomenė, iš pradžių buvusi daugiau pagyvenusių žmonių, po truputį jau jaunėja ir gyvėja, po „Alfa“ ir kitų tikėjimo kursų atsiranda vis daugiau gyvai tikinčių jaunų ir vyresnių žmonių.
O kaip jums parapijoje pavyksta išlaikyti kristocentriškumą?
Turime suvokti, kad Bažnyčiai vadovauja ir kelią rodo Kristus. Svarbu išgirsti vyskupų, kunigų ir kitų bendradarbių, parapijiečių įžvalgas, tačiau man, kaip klebonui, svarbu nepamiršti klausytis Kristaus. Deja, kartais per darbus tai būna labai sudėtinga. Todėl stengiuosi vieną dieną per savaitę pabūti vienas, išvykti į gamtą, kur nėra žmonių. Ten Dievas priartėja ir jo žodis atgyja. Malda tampa sodresnė ir jo kalbėjimas tampa gyvesnis. Tuomet labiausiai pavyksta jo klausytis ir planuoti tolimesnius žingsnius. Šios patirtys padeda nepasiduoti parapijos „darbų ir santykių konvejeriui“, bet kurti santykį su Dievu, o po to ir su sutiktu parapijiečiu.
Esate besikurianti bendruomenė. Ką čia galėtų gauti ar atrasti visiškai naujas žmogus, kuris gal tiesiog užėjo eidamas pro šalį?
Manau, kad jis gali gauti patį brangiausią dalyką kaip ir kiekvienoje bendruomenėje – Eucharistinį Kristų. Kitas dalykas – čia žmogus gali atrasti augančią bendruomenę, kurioje galbūt yra daugiau gyvasties ir dar galime pastebėti vieni kitus. Kartu būti, kalbėtis, išgirsti, švęsti, kažkur išvažiuoti. Jeigu kuris nors žmogus čia norėtų kažkuo prisidėti – galėtų dar rasti daugybę neartų dirvonų maldos, sielovados, karitatyvinės, evangelizacijos, mokymo ir kitų tarnysčių srityse.
Tikiuosi, kad tas žmogus šalia tarnystės džiaugsmo galės atrasti Dievo ir artimo meilės patirtį. Nors visko čia pas mus būna, tačiau stengiamės rūpintis vieni kitais, priimti kito žmogaus kitoniškumą ar nuotaikų kaitas. Būna dienų, kai ir aš pats būnu pervargęs ir neliudiju tos bendrystės, džiaugsmo – ypatingai per didžiąsias metų šventes. Žmonės, ypač per šventes, ateina ieškoti džiaugsmo, šviesos, vilties. O kai tuomet esi pervargęs, liudyti džiaugsmą yra labai sunku. Bendruomenės žmonės tai supranta, tačiau, naujai atėjusiam žmogui gali pasirodyti, kad kunigas tiesiog yra paniuręs. Bet šventės praeina ir poilsiui laiko atsiranda kiek daugiau...
Tačiau svarbiausia visame kame žiūrėti į Kristų! Ne į mus, kartais pavargusius ir taip pat nuodėmingus kunigus, ne į ribotus tikinčiųjų tarpusavio santykius, net ne į Bažnyčios šiandienos iššūkius, o į Kristų! Nes tik tuomet kai seksime Kristumi, kai žengsime koja kojon su Juo, tapsime tikrąja Bažnyčia, meilės bendrystėje žengiančia Dievo ir vienas kito link.
Dėkoju už pokalbį. (Kalbino Aistė Karpytė)
