Mongolijos katalikų bendruomenei – tik 30 metų
Prie katalikų bendruomenės Mongolijoje įsikūrimo prisidėjo lietuvių kilmės arkivyskupas Jonas Bulaitis (1933–2010), kuris, nuo 1991 m. vadovavęs apaštališkajai nunciatūrai Pietų Korėjoje, 1992 m. buvo paskirtas ir nereziduojančiu nuncijumi Mongolijoje. Jis buvo pirmasis katalikų vyskupas, aplankęs Mongoliją po ateistinės komunistų santvarkos žlugimo. Jis ir Korėjos katalikai rėmė veiklą Mongolijoje tuo metu pradėjusius pirmuosius katalikų misionierius. Pats pirmasis buvo buvo filipinietis kunigas Wenceslao Padilla, kuris 1992 m. buvo paskirtas katalikų misijos sui iuris vadovu. Po dešimties metų – 2002 m. liepos 8 d. – popiežius Jonas Paulius II įkūrė Ulan Batoro apaštališkąją prefektūrą, tai yra visą šalies teritoriją apimančią bažnytinę struktūrą, panašią į vyskupiją. Pirmuoju vyskupu buvo paskirtas minėtasis misionierius kun. W. Padilla, kuris Mongolijos katalikų bendruomenei vadovavo iki mirties 2018 m.
Pusantrų metų Mongolijos katalikai neturėjo vyskupo. 2020 m. balandį naujuoju Ulan Batoro prefektu buvo paskirtas jau keliolika metų misionieriumi Mongolijoje dirbęs italas kunigas Giorgio Marengo. Prieš metus popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu.
Šiuo metu Mongolijoje yra dešimt katalikų parapijų, kurių šešios yra sostinėje Ulan Batore. Prieš paskyrimą Mongolijos apaštališkosios prefektūros vadovu Giorgio Marengo vadovavo katalikų bendruomenei nedideliame Arvajhero mieste, už maždaug 400 km į pietus nuo sostinės. Į šią vietovę jis atvyko 2006 m., prieš tai trejus metus gyvenęs Ulan Batore ir mokęsis mongolų kalbos.
„Man tai buvo pirmoji misija, – apie savo darbą Arvajhero parapijoje sakė kardinolas G. Marengo misijų žinių agentūrai Fides duotame interviu. – Palikome saugumo jausmą, kurį buvome susikūrę mokydamiesi kalbos Ulan Batore, ir leidomės į visišką naujumą. Ėmėmės darbo mažame mieste, kuriame katalikų niekada anksčiau nebuvo. Taigi turėjome užmegzti santykius su vietiniais gyventojais, įgyti jų pasitikėjimą, taip pat užmegzti ryšius su valdžios institucijomis, gauti visus leidimus, pasiteirauti, ką galėtume padaryti dėl vietinių gyventojų.“
Kardinolas pasakojo, kad dabar žvelgdamas atgal jis aiškiai mato, kaip Viešpaties ranka vedė misionierius per įvairias nelengvas patirtis, nesusipratimus. „Nors nežinojome, kas mūsų laukia, ėmėmės darbo ir savo liudijimą pradėjome nuo tarnavimo vargstantiems žmonėms. Tai kai kuriems sukėlė troškimą priartėti prie tikėjimo“, – prisimena kardinolas.
Pirmiausia iš vietinių gyventojų į misionierius kreipėsi ir ilgainiui priėmė katalikų tikėjimą jauna moteris, vardu Perlima. Vėliau ji atsivedė savo vyrą. Šiandien visa jų šeima – katalikai. „Nuo tada, kai įtikėjome į Dievą, mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Net jei visko stokojame, žinome, kad esame turtingi Kristaus meile“, – dalijosi savo liudijimu moteris. (jm / Vatican News)
