Naujasis Lisabonos patriarchas pirmą kartą kreipėsi į savo bendruomenę

„Ačiū tau, Lisabona, jaunimo sostine ir vilties mieste, kad nušvietei pasaulio dangų džiaugsmu ir sustiprinai širdis visų, kurie su meile tiki Gyvenimu. Tavo dienos visada bus susitikimų dienos, o tavo istorija – horizontai, kuriuose kiekvienam yra vietos“, – rašo savo pirmoje žinioje portugalas vyskupas Rui Manuelis Sousa Valerio, rugpjūčio 10-ąją, po ką tik pasibaigusių Pasaulinių jaunimo dienų, paskirtas Lisabonos patriarchu.

„Kaip suarta žemė lieka tyli, kai joje pasėtos sėklos bręsta ir auga, taip ir mums dabar ateina tylos metas, kad gyvybės ir vilties grūdai, kuriuos Pasaulio Jaunimo Dienos išbėrė mūsų širdyse, sudygtų ir duotų gausių nuolankumo, šventumo ir misionieriškos tarnystės, svajojančios pasiekti visus, vaisių“, – priduria naujasis Lisabonos patriarchas.

Savo žinioje jis rašo apie jausmus, kurie užvaldė jo širdį po žinios, kad būtent jis buvo pašauktas tarnauti Bažnyčiai Lisabonoje, pasižyminčioje tokia didinga gyvenimo ir šventumo istorija.

Visų pirma, tai drebėjimas ir baimė, sumišę su viltimi ir džiaugsmu. Baimė, nes žino, koks didelis yra Bažnyčios Lisabonoje laivas ir kokios mažos jo jėgos. Bet taip pat vilties tikrumas, nes Bažnyčia yra vedama ir globojama Kristaus, jo Dvasios, jo Motinos.

„Dėl šios priežasties tikiu, kad per mano trapumą ir menkumą Viešpaties jėga ir malonė gali pasiekti visus. Niekada kaip šią valandą taip stipriai neskamba šv. Pauliaus žodžiai: „būdamas silpnas, esu galingas“ (žr. 2 Kor 12,10), – rašo patriarchas Rui Manuelis. – Tad bijodamas ir drebėdamas, suvokdamas savo trapumą, bet mylėdamas Kristų ir jo Bažnyčią, ištikimas ir klusnus Šventajam Tėvui, pasikliaudamas Dievo malone ir Dvasios džiaugsmo vedamas, kartu su Dievo Motina sakau: „Taip, tebūnie pagal Tavo žodį“.“

Kitas jausmas jo širdyje kyla iš troškimo įsiklausyti ir išgirsti. Dievas kalbėjo per pranašus ir per savo Sūnų, pasirengimo Pasaulinėms Jaunimo Dienoms metu ir joms vykstant Dievas kalbėjo per popiežiaus ir kitų žmonių gestus, tarnystę, dosnumą. Tik išgirstas Dievo Žodis ir Šventosios Dvasios pripildyta širdis leido apaštalams uždegti žmonių širdyse meilę, atverti gyvenimo horizontą amžinybės šviesoje. Tai turi būti esminė nuostata ir šiandien.

Džiaugsmas tarnauti Viešpačiui, iš kurio gavome nuostabią vilties ir naujo gyvenimo dovaną bei misionierišką įgaliojimą ją nunešti į slapčiausius kiekvieno vidinius kampelius, yra trečiasis jį aplankęs jausmas, savo pirmoje žinioje rašo naujasis Lisabonos patriarchas, kreipdamasis į Bažnyčios Lisabonoje kunigus, vienuolius ir tikinčiuosius pasauliečius, jaunuolius, nuolatinius diakonus, į visus geros valios žmones, taip pat į valdžios instancijas ir kitų įsitikinimų asmenis. Pasak patriarcho, su vienais jis dalijasi misija ir pašaukimu būti gyvybingais ir dinamiškais Kristaus Kūno nariais, o su kitais – troškimu gyventi ramiai ir harmoningai. (RK / Vatican News)