Atsisveikinimas su Mirko, veido netekusiu benamiu, kuris mokė tikėjimo
Miroslovas, savo draugams – Mirko nebeturėjo savo veido, o tik kenčiančio Kristaus veidą. Vėžys paliko nepažeistą tik jo burną, prarydamas akis, nosį ir didelę dalį veido. Jį vadino „žmogumi su šydu“, nes jis prisidengdavo audeklu; jis vos galėjo sumurmėti kelis žodžius. Po metų, praleistų Palazzo Migliori, šalia Šv. Petro aikštės kolonados, jis ėmė ir šypsotis.
Mirko mirė rugpjūtį. Dėl įvairių biurokratinių procedūrų, taikomų benamiams užsieniečiams, laidotuvės buvo surengtos rugsėjo viduryje Šv. Monikos bažnyčioje, joms vadovavo popiežiaus išmaldininkas kardinolas Konradas Krajewskis. Su Mirko atsisveikino apie šimto žmonių būrys, tarp kurių buvo kunigai, vienuolės, savanoriai, Slovakijos ambasados atstovai, struktūrą prižiūrinčios Šv. Egidijaus bendruomenės nariai ir apie penkiasdešimt vargšų, kuriems šis žmogus tapo draugu. Ženklas, kad Mirko mirė ne vienas tame abejingumo ir degradacijos liūne, kuriame gyveno ilgus metus, kai atvyko į Italiją iš Austrijos ir apsigyveno viename iš Romos parkų.
„Buvimas šalia Mirko mums buvo tarsi dvasinės pratybos, jis niekada nesiskundė, nieko nereikalavo, buvo patenkintas tuo, ką jam atnešdavome, ir visada padėkodavo“, – susigraudinęs pasakoja kardinolas. Būtent jis, sužinojęs apie parke miegantį vyrą „su nosine ant veido“, įtikino Mirko persikelti į 2019 m. rūmuose įkurtą prieglaudą. „Nuėjau ten jo aplankyti, bet jis nenorėjo persikelti, sakė, kad nori ten numirti, apsuptas vabzdžių. Aš jam pasakiau, kad galime įrengti jam vietos Vatikano soduose.“ Kaip galiausiai jį pavyko įtikinti? Kai kardinolas jam pasakė, kad popiežius Pranciškus kviečia jį į naujus nakvynės namus. Jis atsakė, kad pagalvos, o po trijų dienų sutiko.
Taip 2022 m. rugsėjo 1 d. jis apsistojo rūmuose šalia kolonados. „Ji tapo svarbia vieta“, – prisimena direktorius Carlo Santoro. „Kartą mūsų aplankyti atvyko keturi Slovakijos vyskupai, atėjo ir jis, prisidengęs veidą, atsistojo tarp jų ir pradėjo jiems kalbėti apie Evangeliją. Neįtikėtina scena.“
Mirko buvo nebelikę daug laiko gyventi, vėžys, prasidėjęs nuo mažo taškelio prie nosies, dabar buvo įsisenėjęs. Jau nuotraukoje asmens tapatybės kortelėje, kurią atgavo Palazzo Migliori darbuotojai, dalis veido buvo deformuota.
Pastaruoju laikotarpiu gydymas daugiausia apsiribojo kraujo ir skysčių, tekančių iš atviros žaizdos, valymu. Skausminga procedūra tiems, kuriems ją atlieka, ir tiems, kurie ją atlieka. „Mirko nebenorėjo procedūrų, leido tik matuoti kraujospūdį, kuris – neįtikėtina – buvo geras, nes paprastai, kai žmogus kenčia, jo kraujospūdis šokinėja. O jis neturėjo šių simptomų, nevartojo net raminamųjų, tikriausiai buvo ramus.“
„Labiausiai jį guodė Šv. Petro bazilikos vaizdas. „Jis visą laiką praleisdavo žiūrėdamas pro langą, o tuos mėnesius, kai buvo pas mus, dalyvavo visose Šventojo Tėvo vadovaujamos Viešpaties Angelo maldose ir Mišiose. Kartą popiežius priėmė jį privačioje audiencijoje, Mirko gavo popiežiaus palaiminimą. Ir Šventajam Tėvui tai buvo ypatinga akimirka, nes jis pamatė žmogų visai be nieko“, – prisimena kardinolas Krajewski.
Popiežiaus išmaldininkui, įpratusiam susidurti su įvairiausiomis skurdo situacijomis, Mirko gyvenimas buvo tarsi gyvas Kristaus palyginimas. „Jo kūną sunaikino liga, bet būtent dėl šios priežasties jis mums priminė, kad esame ne tik kūnas, bet ir siela. Dvasiškai augome šalia jo. Kaip sako popiežius Pranciškus, jei norite garbinti Jėzų, išeikite į gatves ir padėkite vargšams. Čia, Palazzo Migliori, su mumis buvo Jėzus Kristus, su kuriuo visada galėjome garbinti Viešpatį. Tai buvo Mirko, slovakas...", – tęsia kardinolas Krajewskis, homilijoje sakęs, kad Mirko mirė, vadinasi jis gyvena, nes yra būtent taip.
(DŽ/Vatican News)
