Ukrainos mokiniai – klasėse, nors už lango siaučia karas
Rugsėjo 1 d. Ukrainoje prasidėjo mokslo metai, jau antrą kartą karo sąlygomis. Šalyje nėra nei vieno vaiko, kurio vienaip ar kitaip nepalietė ši tragedija. Daug vaikų ir jaunuolių jau niekada nebegalės lankyti mokyklos, nes jų gyvybes nutraukė karas: Ukrainos Generalinės prokuratūros duomenimis, iki 2023 m. rugpjūčio 30 d. žuvo 503 vaikai ir daugiau nei 1 117 buvo sužeisti. Beveik pusė milijono ukrainiečių vaikų turėjo pabėgti su tėvais, daugiausia su motinomis, į užsienį, kur jie buvo įtraukti į vietos švietimo sistemą. Tiems, kurie liko namuose, dabar tenka susitaikyti su tuo, kad Rusijos raketos ir toliau krenta į jų šalies žemę, negailėdamos nei vaikų darželių, nei mokyklų ar universitetų. Nuo Maskvos invazijos pradžios Ukrainoje nukentėjo 3 389 mokyklos ir universitetai – apgadinti pastatai, iš kurių 361 buvo visiškai sugriautas.
Nepaisant visko, daugelyje Ukrainos mokyklų ir universitetų prasidėjo nauji mokslo metai. „Po ilgo mokymosi nuotoliniu būdu – dėl pirmosios koronaviruso pandemijos, o vėliau ir dėl karo – dabar vaikai nori eiti į mokyklą, susitikti su bendraamžiais, bendrauti gyvai“, – interviu Vatikano žiniasklaidai sakė Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios švietimo skyriaus vadovas salezietis kun. Petro Mayba. Jis primena, kad yra ir prioritetinis saugumo klausimas. Kur įmanoma, vaikai eis į mokyklą, o ten, kur yra per didelė rizika, vaikai ir toliau mokysis internetu. Būtinas reikalavimas mokyklai, norinčiai vesti pamokas gyvai, yra tinkama prieglauda nuo oro antskrydžių. Šiuo metu šalyje veikia 13 000 mokyklų, iš jų 7 500 mokslo metus pradeda mokymu gyvai, o apie 3 800 – mišraus formato, nes prieglaudos per mažos sutalpinti visus mokinius. Be to, saugumo sumetimais apie 2 500 mokyklų didžiausios rizikos zonose pamokas ves tik nuotoliniu būdu.
Kita problema, su kuria susiduria Kyjivo mokyklų sistema, yra mokytojų trūkumas. „Daugelis jų karo pradžioje pabėgo į užsienį ir ne visi gali ar nori grįžti“, – sako kun. Mayba. Todėl mokyklose trūksta darbuotojų, reikalingų normaliai mokinių integracijai pradėti. Be to, mokytojų atlyginimas mažas, kuris dar prieš karą nebuvo didelis, o dabar kilus karui dar sumažėjo, nes šaliai tenka padengti daug karinių išlaidų. Siaučiant karui būti mokytoju nėra lengva net ir psichologiniu požiūriu: „Mokytojai pirmiausia turi įveikti savo stresą, o paskui ir palaikyti ir mokinius“, – aiškina salezietis. Ukrainoje Ukrainoje nėra zonos, kuri būtų visiškai saugi, – kiekvieną kartą, kai suveikia oro antskrydžių sistema, pirmieji mokyklos struktūroje reaguoja auklėtojai ir mokytojai, kurie privalo apsaugoti vaikus ir palydėti juos į priedangas.
Rugsėjo 1 d. vaikai ir paaugliai džiaugėsi susitikę su bendraamžiais, nes besiskleidžiantis gyvenimas visada stipresnis už bet kokias negandas. Tačiau šiais metais daugelis mokinių grįžta į mokyklą su didžiule našta širdyje, kuri per sunki, kad galėtų pakelti vieni. Kunigas Petro Mayba kalba apie didžiulį skausmą, kurį jaučia kalbėdamasis: „Vienas iš sunkiausių momentų yra tada, kai vaikai netenka tėvų, kurie miršta fronte. Tai tragedija šeimoje, skausmas, kurį dažnai sunku padėti įveikti, sudėtinga palydėti vaiką šioje situacijoje. Daugelis jaunuolių nuolat nerimauja, nes vienas iš jų tėvų kaunasi fronte. Kasdien jie galvoja: „Ar jis liks gyvas? Kas bus?"“
Kita problema – kai tėvai grįžta iš fronto sužeisti, turintys psichologinių problemų, ima nederamai elgtis. Suprantama, kad jiems sunku, kita vertus, iš vaiko atimamas kasdienybės normalumas. Vienintelis dalykas, ką šiose sudėtingose situacijose mokytojai gali daryti, – būti šalia, mėginti prakalbinti juos ir stengtis padėti pasveikti tiek tėvams, tiek vaikams.
(DŽ/Vatican News)
