Europos globėjos šv. Brigitos Švedės jubiliejus

Iškilmių proga motininiuose brigitiečių namuose Romoje spalio 10–12 d. vyko seminaras apie šventosios gyvenimą, pašaukimą ir dvasingumą. Gyvenimas Eucharistijoje, apsireiškimų simbolizmas, kristologinis ir marijinis pamaldumas, dvasingumo pamatai, taika Europoje, moteriškumo matmuo, šventosios sąsajos su Šventąja Žeme – tai pagrindinės temos simpoziumo, kurio darbus lydėjo maldos ir liturginės apeigos. Jubiliejinės sukakties proga naujosios kongregacijos seserys davė vienuolinius įžadus. Simpoziumą užbaigė ekumeniniai mišparai, kuriems vadovavo Romos kurijos kardinolas K. Kochas, Sinodo asamblėjos tėvas, Šventojo Sosto Krikščionių vienybės dikasterijos prefektas.

Gausios šeimos motina šv. Brigita (1303–1373) pirmąjį vienuolyną įsteigė Švedijoje, karaliaus padovanotoje pilyje. Nors šventoji nepriklausė savo įsteigtai vienuolijai, tačiau portretuose dažnai vaizduojama su brigitiečių abitu ir vien šiam ordinui būdinga karūna su Išganytojo kančios simboliais kryžiaus forma. Taip pat visas ordino pavadinimas kalba apie Išganytoją: Švenčiausiojo Išganytojo brigitiečių ordinas. Garsas apie Brigitos Švedės dvasingumą ir šventumą pasklido per ordino seseris ir brolius. Brigita Švedė paskelbta šventąja praėjus mažiau nei 20 metų nuo jos mirties, o po daugiau kaip šešių šimtų metų popiežius Brigitai suteikė Europos globėjos titulą.

Šventosios dvasingumo lobyną sudaro apsireiškimai, maldynas ir brigitietiškas rožinis, kurio vainikėlį, vietoj įprastinių penkių, sudaro šeši slėpiniai. Brigitos vienuolinį ordiną, kaip ir jos sukurtą rožinį, patvirtino vienas iš Avinjono laikotarpio popiežių. Šv. Brigitos rožinis paplito tarp basųjų karmelitų kitos garsios šventosios Teresės Avilietės pastangomis ir yra priderintas prie karmelitų abito. Beje, Lurdo Švč. M. Marijos statula apsireiškimų grotoje rankose laiko ne tradicinį (dominikonų), o Šventosios Brigitos rožinį. (SAK / Vatican News)