Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (spalio 15 d.)

„Šventoji Žemė yra kraštas, kur taikos nebuvo, nėra ir nebus. Nuo Antikos laikų tai buvo kraštas, kur ėjo svarbiausi prekybos keliai. Kraujas ten lietas metų metus. Nebuvo nė vienos religijos, kuri ten nebūtų inicijavusi kraujo liejimo: tai ir krikščionys per kryžiaus žygius, ir musulmonai, ir tie patys žydai, ir filistinai, ir kanaaniečiai, ir asirai, ir babiloniečiai. Esu taip ją kažkada pristatęs, ironija, kad šį kartą teko pačiam patirti, kad čia taika nėra įprastas dalykas. Tai karingas kraštas. Jei žvelgtume su teologine perspektyva, kalbėjau taip ir su grupe, mes turime galimybę patirti, kodėl Jėzui skaudėjo, kodėl jis žydams sakė: mylėkite vieni kitus, na, kodėl negalite rūpintis vieni kitais, suprasti vienas kito? Šiandien patyrėme tą patį, aš sakiau: na, piligrimai, gal ne tam buvome pasiryžę, bet mums skauda dėl to paties, kaip ir Jėzui. Ten būnant, skauda širdį dėl to paties: kodėl jūs negalite sutarti?“ – pasakojo kunigas Gintas Petkevičius, pabrėžęs, kad karo baisumų akivaizdoje jis sau kelia visų pirma žmogiškumo klausimus: „O koks aš, kaip elgiuosi, ar kasdienybėje nesu su kuo nors žiaurus, ar neįžeidžiu žodžiais ar kitaip? Ar gerbiu kito žmogaus orumą, ar sugebu gyventi taikiai, kaip tai puoselėju? Geriausia, sakyčiau, yra ne spręsti kitos šalies politinius klausimus, o klausti apie žmogiškumą savo bendruomenėje, aplinkoje,“ – liudijo kunigas, su piligrimų grupe sugrįžęs iš Izraelio.

Spalio 9-ąją dienraštis Bernardinai.lt paskelbė Nomedos Hofertaitės straipsnį, kuriame aptariami naujausios „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatai, rodantys, kad respondentai visa mažiau yra linkę pasitikėti Bažnyčios institucija. Ar reikėtų ir kaip reikėtų katalikams įreaguoti į tokias apklausas? Straipsnio autorė apibendrina: „Aišku viena – orų prognozės net porą savaičių į priekį patikimesnės nei „Vilmorus“ apklausos. Minios nuomonė keičiasi greičiau nei vėjo kryptis – revoliucinė Prancūzų asamblėja, ryte plojimais sutikusi monarchą, vakare vieningai balsavo už jo nukirsdinimą. Toje asamblėjoje buvo šalies elitas, išsilavinę, talentingi, žinomi žmonės, bet bemoksliai Bretanės žvejai drįso sudvejoti revoliuciniais idealais… ir buvo sunaikinti. Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, apsirūpinusi maistu ir batais, minia nušvilpė Churchillį ir Charles’į de Gaulle’į. Ką jau kalbėti apie Kristų. Tad žinant šią, ne „Vilmorus“, statistiką, neverta sukti galvos, ką pamanys vienadieniai tikintieji arba charizmatinio lyderio fanai – žinome, kad per kiekvienus rinkimus opozicija virsta pozicija, ir atvirkščiai. Nors ne visi – toje pačioje pozicijoje išlieka partijas pakeitę politikai. Jų ir rinkėjų argumentas – nusivyliau. Tą patį sako ir besiskiriančios poros – abipusis nusivylimas. Tačiau svarbu, ką apie Kristaus Kūno bendruomenę mano jos nariai – tie, kurie netrinkteli durimis, išgirdę šiurkštų žodį po paskaitos apie krikščionišką meilę, patyrę dvasinį ar net seksualinį išnaudojimą Kristaus vardu. Ar buvome ir esame jiems dėmesingi, stengėmės juos apsaugoti, o nelaimei įvykus padedam? Klerikalų aukos ir joms padedantieji liudija, kad bažnytinės valdžios ir tikinčiųjų abejingumas jų skausmui yra ne mažiau skaudus nei pats nusikaltimas. Svarbu patikėti, kad vidines problemas viešinantieji tikrai nenori griauti Bažnyčios, priešingai, jie neišbėga trankydami durimis ir švaistydamiesi apostazėmis. Keista, o gal ir ne, bet šalyse, pradėjusiose bažnytines reformas, Bažnyčios reitingai nekrenta. Tiesos, net ir skaudžios, pripažinimas kelia aplinkiniams pagarbą, nors pradžioje įvyksta šokas…“ – rašo Nomeda Hofertaitė straipsnyje, skelbiamame dienraštyje bernardinai.lt.

„Ar dar pasitikime Šventosios Dvasios vedimu Sinodo kelyje?“ – klausiama spalio mėnesio žurnale „Artuma“. „Šių metų spalio 4-oji daugybei katalikų – gal ne visam milijardui, tačiau bent jau daugybei milijonų – tai ypač laukiamas laikas: vienų su entuziazmu, kitų su baime, trečių – tiesiog kaip labai svarbus įvykis, neabejotinai keisiantis Katalikų Bažnyčios veidą. Taip, tai Vyskupų sinodo XVI generalinė asamblėja Vatikane, kuri bus daugeliu aspektų istorinė. Tačiau tikrai ne todėl, kad keistų Bažnyčios Mokymą ar moralę, kaip visai be reikalo kai kas kelia paniką. Mat šio Sinodo tema iš esmės yra visai kita – ne apie konkrečius katalikiško tikėjimo ar moralės klausimus, o apie Katalikų Bažnyčios narių gyvenimą kaip keliavimą drauge – sinodiškumą. Juk ir šią sinodinę kelionę pradėdamas, ir savo pontifikato pradžioje popiežius Pranciškus teigė, kad nedaro nieko naujo, o tik siekia įgyvendinti tai, ką nutarė Vatikano II Susirinkimas,“ – primenama redaktoriaus Dariaus Chmieliausko laiške skaitytojams. Jame paminimos ir kitos aktualios spalio mėnesio „Artumos“ temos: „Kaip Bažnyčios kelionė prasideda ir semiasi jėgų iš įsiklausymo? Kaip galime vienas kitam padėti kurti ateitį? Kaip pastebėti motinystės krizę išgyvenančias moteris ir joms pagelbėti? Kaip apsaugoti vaikus nuo „sekso turizmo“? Dėl ko džiaugiasi ir su kokiais iššūkiais susiduria mokytojai? Kaip, užsidegus bažnyčiai, „užsidega“ parapijos bendruomenė?“

Giedrius Tamaševičius