Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (spalio 29 d.)
Spalio 25 d. Vyskupų sinodo generalinės asamblėjos vardu buvo paskelbtas Laiškas Dievo tautai. Jį socialinio tinklo paskyroje aptaria filosofas, rašytojas ir publicistas Andrius Navickas.
„Dar vienas tekstas, kuriame man asmeniškai svarbiausias pasirodė priminimas, kad apaštališkoji Tradicija yra ne ideologija, bet patirtis. Kas pasikeitė, keičiasi ir keisis? Puikiai suprantu, kad visos tikros permainos ilgai bręsta. Todėl, nors baigiamajame dokumente pabrėžiama atsivertimo (pirmiausia mūsų atsivertimo – tų, kurie yra Bažnyčioje) svarba, tačiau tai širdies ir sąžinės, o ne išorinių ženklų sfera. Man asmeniškai labai norėtųsi, kad tokiuose laiškuose būtų labiau jaučiama kiekvieno Dievo Tautos nario paieškų aistra. Tikiuosi, kad čia tik mano įspūdis, bet institucinė Bažnyčia vis dar kalba vyresniojo brolio, o ne sūnaus palaidūno išsiilgusio tėvo lūpomis.“
Baigdamas savo įrašą šia tema Andrius Navickas palinki, kad Lietuvoje sinodiškumas būtų ne laikina mada homilijų stilistikoje, o įvykiu, nauju sielovados pavidalu, į kuri visi bandysime įaugti; patirtimi, o ne ideologija. „<...> Būčiau nesąžiningas, jei nejausčiau savyje abejojančio Tomo, kuris kartoja: patikėsiu, kai pamatysiu. Bet kuriuo atveju, neabejoju nuolatiniu Bažnyčios atsinaujinimu Šventojoje Dvasioje. Pergalė ant Kryžiaus jau pasiekta. Tačiau yra keli keliai į tai – sinodinis atsinaujinimas ar jo imitacija, save įtikinant, kad tai pasaulis nevykęs, o Kristaus laivas tvirtas ir galingas,“ – apibendrina Andrius Navickas.
Artėjant Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo dienoms žiniasklaidoje įprasta nuogąstauti dėl Helovino šventimo mados, kuri esą grėsmingai užgožia senąsias lietuvių tradicijas ar net kelia dvasinių grėsmių.
Prie Vėlinių temos naujienų portale lrt.lt sugrįžo istorikas Egidijus Aleksandravičius. Straipsnyje, pavadintame „Kai mirusieji moko gyvuosius“ jis kelia klausimą, ar visada esame perpratę senųjų tradicijų prasmę, o gal tik daug metų kartojame sunkiai paaiškinamus papročius. Egidijus Aleksandravičius rašo:
„Geras paprotys turi prasmę, net jei jis lieka už refleksijos bei kantraus apmąstymo ribų. Argi nėra bent teoriškai įmanoma, kad žengdami per lapkričio slenkstį mes leidžiame mirusiems prabilti apie gyvenimo ir būties prasmę? Tai, kas jau yra išvaryta iš mokyklų ir universitetų, moralizuojančiu balsu prabyla ant lietuviškų kapinių kalvų. Kai empatijos pėdsakus mūsų šalyje baigia užkloti algoritmų skaičiukai, o vieni į kitus kasdien kreipiamės kalbančių kompiuterių tembru, Vėlinių tyla prie protėvių kapų dar leidžia kažką tikrai prasmingo pajusti. Bent trumpam prasmės netenka viešieji plepalai, televizinės linksmybės ar primesti biurokratų parėdymai, pakyla žvilgsnis virš dulkių debesies dabartinių valdžiavaikių smėlio dėžėje. Ir net jei netikinčiojo krikščionių Dievu nepakeičia lemtinga akistata, išėjusios genties prisiminimas gaivina apmirusio žmogiškumo želmenis. Atrodo, kad yra tokia Vėlinių jėga suvienyti sekuliariuosius lietuvius ir šventai tikinčiuosius. Ir dar: ar nebus taip, kad galime kalbėti apie dvasiškai stipriausią tradicinę lietuvių dieną? O gal tai tik romantiška viltis beprasmybės ir liūdesio akistatoje?“ – užbaigia savo svarstymus portale lrt.lt profesorius Egidijus Aleksandravičius.
Giedrius Tamaševičius
