Nuncijus Ukrainoje: Viešpats gali išspręsti mums neišsprendžiamus dalykus
Turėsiu darbo susitikimus su Šventuoju Tėvu, valstybės sekretoriumi ir su jo pavaduotojais, su kai kurių kitų dikasterijų vadovais. Tai bus darbo pokalbiai. Kai komunikuojama raštais – tai yra vienas dalykas, tačiau yra labai svarbu gyvai pasimatyti, pajusti pulsą.
Kiekvieną dieną mąstau apie Kyjivą – miestą, kuriame yra nunciatūra. Ar, kai grįšiu po aštuonių dienų, galėsime toliau jame būti? Viskas juk priklauso nuo karo situacijos. Panašią situaciją jau turėjome pernai, kai nežinojome, ar kitą dieną, kitą savaitę miestas kaip toks dar bus. Tai priklauso nuo apšaudymų intensyvumo ir nuo miesto priešraketinės gynybos, nuo to, kokia ji efektyvi. Jei ji nebus efektyvi, tada vanduo, telefono ryšys, elektra dings ne vienai ar dviem dienoms. Taigi, rūpesčiai nemaži, nes nežinome, kur būsime kitą savaitę. Ir tai yra rimta problema.
Kaip su humanitarine pagalba praėjus beveik dvejiems metams nuo karo pradžios? Ar su laiku nemažėja pagalbos mastai? Koks pasaulio katalikų indėlis?
Visų detalių aš nežinau, visos informacijos neturiu, bet mastai yra didžiuliai. Pateiksiu vieną konkretų pavyzdį: Chersone kalbėjausi su graikų apeigų katalikų kunigais ir klausiau, kokia humanitarinės pagalbos situacija dabar. Ir jie man sakė, kad katalikiškų organizacijų, tai yra Caritas, vienuolijų, vyskupijų, parapijų pagalba yra kapiliarinė. Paprastai ji nėra didžiulių mastų, bet yra dažnai teikiama. Ji efektyvi ta prasme, kad jeigu atvažiuoja Jungtinių Tautų arba didelių organizacijų suorganizuoti dideli sunkvežimiai, Rusijos kariuomenė apšaudo tuos humanitarinę pagalbą atvežusius sunkvežimius, nes jie dideli, o katalikiškos organizacijos paprastai naudoja parpijos ar kunigo autobusiuką. Tai yra mažesni mastai ir tada žmonės nebijo eiti pasiimti tos humanitarinės pagalbos. Chersono graikų apeigų katalikų parapija yra paramos redistributorė. Aš paklausiau, kiek dabar parapija turi tikinčiųjų. Man atsakė: „Prieš dvejus metus mes turėjome 80 tikinčiųjų. Dabar mes jų turime 300“. Reiškia, mieste gyventojų skaičius sumažėjo penkiolika kartų, o parapija išaugo keturis kartus, nes tai aktyvi parapija humanitarinės pagalbos srityje. Panašiai yra Charkivo, Zaporižios, Chersono, Odesos ir Kyjivo regionuose.
Karas trunka jau beveik dvejus metus ir nesimato jo greitos pabaigos. Kaip ištverti? Kaip neprarasti vilties?
Nesakyčiau, kad tai vilties praradimas, bet, be abejo, yra daug nuovargio, nes yra daug rūpesčių. Labai sunku numatyti karo perspektyvas. Tad vėl pagrindinis dalykas yra malda. Ne mano malda, bet visų malda. Mes visi šioje maldoje dalyvaujame.
Priminsiu vieną pavyzdį: Bučoje, prie Kyjivo, gyvena vienas lietuvių kilmės savanoris. Jis man pasakojo, ką veikė 2022 m. vasario pabaigoje ir kovo mėnesį, kai Buča ir šalia esantys kaimai buvo okupuoti. Jis man pasakojo, kaip iš tų kaimų ir miestelių jis evakavo, išvežė 270 žmonių. Žmogaus žvilgsniu, tai neįmanomas dalykas. O jis, paprastas žmogus, man sako: „Aš su malda tai padariau“. Ant tokių liudijimų, tokių faktų, mažų ir didelių stebuklų, ir laikosi Ukraina.
Logiškai žiūrint, pradėjus tokį karą, kuriame žuvo daugybė kariškių ir civilių (nedrįstu įvardyti skaičiaus, tačiau tikrai yra ne vienas šimtas tūkstančių), nėra realistiška įsivaizduoti, kad žmogus iš Maskvos, pradėjęs karą, dabar sakys „Atsiprašau, dabar sustokime“. Dėl to, žiūrėdamas tokiai tikrovei į akis, aš tikiu, kad vis dėlto svarbiausias ginklas yra malda. Maldoje mes prašome, kad Viešpats mums nežinomais savo keliais sutvarkytų tuos neišsprendžiamus dalykus, apsaugotų mus nuo to blogio, kurį mes nežinome kaip išspręsti.
Kai daugiau nei prieš dvejus metus buvote skiriamas nuncijumi į Ukrainą, padėtis jau buvo gana įtempta, bet vis dėlto buvo tikimasi išvengti tokio masto karo. Ar galėjote nujausti, į kokią sunkią misiją esate siunčiamas?
Esu tikrai nuoširdžiai dėkingas Dievui, kad esu nuncijus Kyjive, Ukrainoje. Pirmomis dabartinio karo dienomis aš žiūrėdavau, ar nesame okupuoti, ar į nunciatūrą nėra įžengę svetimi kareiviai. Galvodavau, ką jiems reikės pasakyti, kai jie čia ateis. Neaišku, kaip su jais šnekėtis. Neaišku, kas bus kitą dieną. Tačiau jausdavau, netgi fiziškai, žmonių, daugybės draugų maldą. Jie meldėsi už Ukrainą, už taiką ir tolia tęsia šią maldą. Pernai vasarį, kovą ir vėliau, jausdavau, kad esu apgaubtas malda. Dėl visų šitų dalykų savo buvimą šiose pareigose, buvimą nuncijumi Ukrainoje priimu kaip didžiulę dovaną. (Vatican News)
