Kard. R. Cantalamessa OFM cap: „nuvykau kaip Saulius, grįžau kaip Paulius“
Pasak kardinolo R. Cantalamessa OFM cap, rengdamas pranešimą šių dienų susitikimui Romoje, jis norėjo kalbėti apie ištakas, klausydamasis apaštalo Pauliaus patarimo Timotiejui, pasak kurio, žvilgsnis atgal padeda „atgaivinti malonę“. Bet šį pradinį ketinimą palengva nusvėrė kitas, pranašo pranašo Izaijo patarimas: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (žr. Iz 43)
Katalikiškas charizminis judėjimas per kone šešiasdešimt metų nuėjo ilgą kelią, taip pat Bažnyčios gyvenime – nuo toleruotino reiškinio iki remiamos ir skatinamos tikrovės. Jis davė daugybę naujų dalykų, bet popiežius Pranciškus prašo nesustoti ir dažnai kalba apie tris uždavinius: prisidėti prie evangelizavimo, darbuotis dėl vargstančių, veikti dėl krikščionių vienybės.
„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18) – šie Jėzaus žodžiai, susiejantys Šventosios Dvasios veikimą ir Evangelijos skelbimą, yra ypač gerai suprantami charizminio judėjimo nariams.
Pontifikato pradžioje popiežius Pranciškus paragino – „Visus krikščionis, kad ir kur bei kokiomis aplinkybėmis jie gyventų, kviečiu šiandien pat atnaujinti savo asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent pasiryžti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam (žr. Evangelii Gaudium, 3)“.
Pasak pamokslininko, šiuose, rodos, tokiuose paprastuose žodžiuose yra naujovė, lyginant su praėjusių penkių amžių sielovada ir dvasingumu, išplaukusių iš to, kas ne visai tiksliai vadinama „kontrreformacija“. Ilgą laiką buvo įtariai žvelgiama į tokį būdą suvokti išganymą dėl subjektyvizmo rizikos, beje, pagrįstos, kai tikėjimas ir išganymas suprantami tik kaip individualūs faktai, nesusiję su Tradicija ir Bažnyčios gyvenimu.
Ačiū Dievui, šiandien įžengėme į naują fazę, kurioje nėra būtina visais atvejais kovoti su skirtumais, bet, kai įmanoma, galima juos suvokti turtu, kuriuo dalintis. Šiame kontekste reikšmingi Pranciškaus žodžiai apie „asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi“, pabrėžiantys ne vien tikėjimo gavimą iš šeimos, bet asmenišką apsisprendimą.
Šiandien misijos sėkmė nebegali būti aprašyta išklausytų išpažinčių ar išdalintų Komunijų skaičiumi, bet kiek asmenų iš formalių krikščionių, tapo realiais krikščionimis, įsitikinusiais ir dalyvaujančiais bendruomenėje. Būtent čia charizminis judėjimas gali suteikti savo indėlį. Kas tas „asmeniškas susitikimas“ su Viešpačiu? Pasak pamokslininko, tai tarsi daugybę metų nuotraukoje matyto asmens sutikimas gyvai. Galima perskaityti daug knygų apie Jėzų, apie doktrinas, apie erezijas, apie sąvokas, ir jo nepažinti. Daugybei pakrikštytųjų Jėzus yra praeities, o ne dabarties asmuo. Kitas naudingas sugretinimas – perėjimas nuo pažinimo iki įsimylėjimo. Galima pažinti asmenį daug metų, daug žinoti apie jį ir jo šeimą, bet visai kas kita, kai, dažnai labai netikėtai, įsiliepsnoja meilė. Ji viską pakeičia. Atsiranda troškimas būti su tuo asmeniu, noras jam patikti, baimė būti nepriimtam ir nevertam. Taip ir su Kristaus atskleidimu. Meilės kibirkštį gali netikėtai įskelti susitikimas su kitu tikinčiuoju, patyrusiu malone, liudijimo išklausymas, dalyvavimas renginyje, kartais didelė kančia.
„Čia matome, kad evangelizacijoje reikia vis labiau remtis pasauliečiais vyrais ir moterimis. Jie yra labiau įausti į gyvenimo tinklus, kuriuose paprastai susiklosto tokios aplinkybės. Daug iš jų atrado, ką reiškia pažinti gyvąjį Jėzų, ir trokšta savo atradimu pasidalyti su kitais“, – pridūrė kardinolas R. Cantalamessa OFM cap.
Popiežius charizminio atsinaujinimo dalyviams pataria įsipareigoti vargstantiems, darbuotis tarp vargšų, priminė kardinolas R. Cantalamessa OFM cap, kaip nurodoma ir katalikiško atsinaujinimo istorijai svarbiame Malines dokumente, pasirašytame belgų kardinolo Léono-Josepho Suenenso ir brazilų arkivyskupo Helderio Camara. Pamokslininkas paragino visus perskaityti šį trumpą dokumentą, popiežiaus pavadinta žemėlapiu ir kompasu. Jis gimė tuo metu, kai Bažnyčioje vyravo dvi srovės. Viena pabrėžė dvasinį gyvenimą ir maldą, o kita – socialinį veikimą ir žmonių išlaisvinimą iš skurdo. Tačiau du šių srovių autoritetai, dvasinio prado srovę atstovaujantis kardinolas L.-J. Suenensas ir socialiniame veikime įsipareigojęs arkivyskupas H. Camara kartu, sutartinai ir nepaprastai aiškiai išryškino, jog abu šie akcentai yra neatskiriami nuo Kristaus Evangelijos.
Malines dokumentas yra tikras gidas charizminio judėjimo nariams ir ne tik, su juo verta susipažinti visai Bažnyčiai. Jis toks pat aktualus, kaip ir tada, kai buvo parašytas, praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, nors poliarizacijos jau kitos. Daug šio dokumento ir jų autorių pranašiškų įžvalgų atsispindi popiežiaus Pranciškaus mokyme.
Kai kas, cituodamas būtent Malines dokumentą, kritikavo atsinaujinimo Dvasioje judėjimą, kad per mažai daro dėl vargšų. Tame yra tiesos, tačiau reikia atsižvelgti į tai, pastebi kardinolas R. Cantalamessa OFM cap, kad šis judėjimas neturi tokio aukšto organizacinio lygio, kaip kiti judėjimai – ofisų, struktūrų, būstinių, atsakingųjų, narių sąrašų, kaip kad, pavyzdžiui, vienuolijos. Pats kardinolas Suenensas charizminį judėjimą taikliai pavadino spontaniška, veržlia „malonės srove“. Nereikia iš jos tikėtis to, ką daro dėl vargšų kitos institucijos. Išimtis galėtų būtų labiau organizuotos brolijos. Tačiau ši išvada nėra tokia neigiama, kaip gali atrodyti. Popiežius Pranciškus ne kartą yra pažymėjęs, jog skurdo formos ne vien materialios. Yra kitų skurdo formų, kurios mažiau matomos arba neapčiuopiamos. Nors neturi skaičių, bet, pasak Popiežiaus pamokslininko, jis iš asmeninės patirties žino, jog daug charizminio judėjimo narių lanko ligonius, kalinius, meldžiasi už juos ir su jais. Ta mažiau matoma, bet labai reikalinga ir vertinga tarnystė. Taip pat nereikia išleisti iš akių, jog daugybė atsinaujinimo Dvasioje judėjimo narių dalyvauja kitose bažnytinėse (ir ne tik) iniciatyvose dėl kitų, kurios savaime nėra vadinamos „charizmatinėmis“.
Trečioji popiežiaus katalikiško atsinaujinimo Dvasioje judėjimui patikėta užduotis yra krikščionių vienybės skatinimas. Galima pasakyti, kad jis nuo pat pradžių įsiūtas į judėjimo DNR, mat gimė ir vystėsi bendruose krikščionių – katalikų, sekmininkų, protestantų – maldos susitikimuose. Šventasis Sostas juose įžvelgė Dievo atsakymą į įvairius poreikius. Ypač kardinolas Walteris Kasperis, kai vadovavo Popiežiškajai pasauliečių tarybai, pabrėžė „dvasinį ekumenizmą“, kuris lydi doktrininį ir įpūčia gyvybingumo. Niekas neabejoja, kad krikščionių susikaldymas ir tarpusavio kovos silpnina Evangelijos skelbimą.
„Jūs daug tikėjotės, bet gavote mažai, ir ką namo pargabenote, vėjais paleidau. Kodėl gi? – tai VIEŠPATIES žodis. Ogi todėl, kad mano Namai tebėra griuvėsiai, o jūs visi skubinatės kiekvienas prie savo namų“, – per panašą Agėją sako Dievas (Ag 1, 9). Tie „savo namai“ gali būti mūsų Bažnyčios, mūsų konfesijos. Bet Viešpats nesako Petrui, jog pastatys daug Bažnyčių. Kalba apie vieną jo Bažnyčia. Kokia to prasmė? Galbūt atsakymą pateikia Paulius, kuris kreipiasi į visus, kurie „ kurie šaukias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus. (1 Kor 1, 2)“.
Negalime pasitenkinti labai neapibrėžta vienybe, reikia įsipareigojimo ir doktrininio Bažnyčių dialogo. Bet taip pat nereikia nuvertinti pamatinės visų, kurie šaukiasi Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo, vienybės. Kas tiki į Dievo Sūnų, taip pat tiki į Tėvą ir Dvasią. O tai, kaip yra sakęs šv. Jonas Paulius II, yra daug daugiau už tai, kas mus skiria, su kuo negalime sutikti.
Savo kreipimąsi kardinolas R. Cantalamessa OFM cap užbaigė atsiminimu apie įvykį, kuris jam pačiam leido kone paliesti Šventąją Dvasią ir pakeitė jo gyvenimo tėkmę – 40 000 įvairių krikščionių konfesijų narių ir šlovintojų susitikimą 1977 metų liepos mėnesį Kanzaso miesto (JAV) stadione, nugriovusį daug vidinių sienų. Kaip yra sakęs kita proga kardinolas, į susitikimą jis nuvyko kaip stebėtojas, kaip „Saulius, o grįžo kaip Paulius“. (RK / Vatican News)
