Popiežiaus palaiminta kario gertuvė sugrįžo į Lvivo bažnyčią
„Šis daiktas į mūsų bažnyčią pateko, kai jį atnešė Ukrainos gynėjas, Lvivo gyventojas, kuris išliko gyvas, nežuvo. Jis atėjo padėkoti Dievui už savo gyvybę ir norėjo palikti gertuvę kaip priminimą, kad karas yra kažkas baisaus, kad jame žūsta žmonės. Ir šiandien mes norėtume šią gertuvę perduoti popiežiui, kad jis, kaip ir dabar, toliau maldoje ir nuolat palaikytų Ukrainą“, – prieš porą mėnesių sakė Lvivo arkieparchijos karo kapelionų tarnybos vadovas kun. Tarasas Mychalčiukas.
Galima priminti, kad kareiviška gertuvė pateko į katalikų žurnalistės Evos Fernandez rankas, kuri lydėjo popiežių kelionėje į Mongoliją rugpjūčio 30–rugsėjo 4 dienomis. Jos prašymu Pranciškus, giliai susikaupęs, palaimino gertuvę. Vėliau per Ukrainos ambasadą prie Šventojo Sosto gertuvė vėl sugrįžo į Lvivą, į kariuomenės ordinariatui priklausančią Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią.
„Gertuvė, kurią į mūsų šventovę atnešė kareivis, o dabar palaimino popiežius Pranciškus, yra skausmo ir kančios simbolis, bet kartu ir nenugalimumo bei pergalės liudijimas“, – sakė kun. Tarasas Michalčiukas, kurio vadovaujamoje Lvivo arkieparchijos karo kapelionų tarnyboje dirba, be jo paties, dar keturiolika kitų kunigų. Tarnybos interneto svetainėje spalio 25 dieną Tarptautinei karo kapelionų dienai skirtame interviu kun. Tarasas Michalčiukas pasidalijo keliomis mintimis apie šią tarnystę.
Karo tikrovė, žiaurumas, pažymėjo jis, neišvengiamai paveikia ir kapelionus. Kita vertus, šie sunkūs momentai tampa patirtimi, kurie padeda daryti tai, kas reikalingiausia siekiant padėti žmonėms. Itin reikia pagalbos žuvusių karių šeimoms, kurios, pasak Lvivo kapeliono, gyvena šalia, kaimynystėje.
„Mes, kariuomenės kapelionai, neturime teisės nė minutei jų pamiršti. Galiu patvirtinti, kad buvimas šalia mūsų karių šeimų šiandien yra vienas svarbiausių mūsų kapeliono tarnystės komponentų“, – sakė kapelionas. Kitas nepamainomas aspektas – buvimas su kariais ir tarp karių, vaikinų ir merginų, taip pat pirmose fronto linijose, štabuose, daliniuose, kartu meldžiantis, teikiant Komunijos ir Atleidimo sakramentus. Daug karių kalbasi apie savo vaikus, šeimas, namus. Tenka kalbėtis su vadais, su karininkais, kurie priima sprendimus, lemiančius gyvenimą arba mirtį.
Pasak kun. Taraso Michalčiuko, Lvivo kapelionai reguliariai ir nuolatos vyksta į fronto linijas, nes, jose pabuvus, tampa aišku, kaip tolimame ir saugiame užnugaryje lengva prarasti ryšį su karo tikrove, karas nebeatrodo toks tikras. Tuo tarpu pirmose linijose gynėjai kovoja ir žūsta už visų laisvę ir nepriklausomybę. Kad neužsimirštų ir kapelionai, jie nuolatos keliauja į frontą, o grįžę atgal stengiasi perteikti tą tikrovę visuomenei ir ją motyvuoti būti absoliučiai patikima atrama gynėjams. Ir, žinoma, kad kunigas ir kariuomenės kapelionas galėtų vykdyti savo misiją, turi kasdien melstis ir jausti Viešpaties artumą, kuris leidžia gyventi ne pagal žmogišką, o pagal Apvaizdos logiką. Kapelionas taip pat padėkojo ir geradariams, kurių dovanos ar aukos leidžia lankyti karius ne tuščiomis rankomis.
Matydamas gynėjų, merginų ir vaikinų, drąsą supranti, kad paprasčiausiai neturi teisės nusiminti, nuleisti rankų, pažymėjo kapelionas. „Kovoje su blogiu neturime teisės pavargti“, – vieną iš karo pamokų pabrėžė jis, nes, jei blogio neįveiksime, jis sugrįš ryt ar poryt, daug stipresnis ir daug žiauresnis. Negalima pasiduoti nuovargio pagundai. „Esame pašaukti kovoti su blogiu tol, kol esame gyvi.“
„Daug brolių kunigų šiandien yra fronte kartu su kariais. Šis pasiaukojimas yra puikus tikėjimo Dievu pavyzdys. Nes kapelionas, esantis fronte, kartu su kariais, yra absoliutus autoritetas. Jis nėra kažkur toli, bet iš arti liudija, ką reiškia būti arti Dievo, ką reiškia būti stipriam. Kapelionas visų pirma yra pašauktas suteikti sielos ramybę“, – sakė Lvivo graikų katalikų kariuomenės kapelionų tarnybos vadovas t. Tarasas Michalčiukas. (RK / Vatican News)