Sevilijos palaimintieji: kankinys ne vien tas, kuris ištveria kančią

Dvidešimt beatifikuotų kankinių žuvo skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Juos vienija tai, kad visi jie buvo iš Sevilijos arkivyskupijos, visi buvo vienodai nekenčiami dėl savo tikėjimo, visi parodė dvasios ir tikėjimo tvirtumą lemiamo išbandymo metu. Vienas kunigas mirties akimirką paprašė, kad jam būtų duota Evangelija, o kitas – kad būtų sušaudytas su ant kaklo užkabinta stula, kunigiškos tarnystės simboliu. Nei vienas iš jų nebuvo teisiamas tikrame teisme ir neturėjo būdų apsiginti.

Kunigas Manuelis ėjo 56 metus, kai buvo areštuotas 1936 liepos19-ąją dieną Constanzos parapijoje, kurioje aktyviai darbavosi virš 20 metų, pelnydamas žmonių meilę ir pagarbą. Kita vertus, būsimų budelių įtūžį jis jau buvo pažinęs ankstesniais metais, tačiau tais kartais buvo apsiribota tik vandalizmo aktais, religinių apeigų trikdymu ar varžymu.

Kelias dienas kun. Manuelis buvo mušamas, keikimas, ištemptas į aikštę, kad iš jo būtų viešai pasityčiota. Liepos 23-iąją dieną nuvestas į parapijos zakristijos kiemą ir nušautas. Už kelių valandų toje pat vietoje sušaudyta ir kita palaimintoji – Maria de los Dolores Sobrino, 68 metų amžiaus moteris, pasaulietė. Pasak amžininkų, tai buvo rami moteris, neužėmusi jokių politinių pozicijų, tik aktyviai dalyvavusi parapijos karitatyvinėje veikloje, nuolatos padėjusi parapijos klebonui kun. Manueliui. Revoliucionierių akyse to pakako nusipelnyti mirties. Beje, buvo sušaudytas ir jos vyras. Pora vaikų neturėjo. Pasak liudininkų, net ir po abiejų kankinių mirties jų kūnams buvo rodoma demonstratyvi panieka.

Tarp palaimintųjų yra du broliai Salvadoras Lobato Pérezas, 35 metų kunigas, El Saucejo parapijos klebonas, ir Rafaelis Lobato Pérezas, 30 metų pasaulietis, stalius. 1936 metų liepos 23 dieną minia įsiveržė į parapiją, išniekino bažnyčią. Broliai buvo uždaryti viename būste, nuolatinėje priežiūroje, keikiami. Rugpjūčio 21-ąją išvesti už miestelio ir abu sušaudyti. Budeliai parodė šiokį tokį gailestingumą – broliams buvo leista atsisveikinti su mirtinos ligos patale gulinčia motina.

Šeši nauji palaimintieji buvo nedidelio Andalūzijos miestelio Cazzala della Sierra parapijos nariai: 38 metų amžiaus kunigas Antonio Jesus Diazasas Ramosas ir penki parapijiečiai, tarp kurių – du broliai, tėvas ir jo sūnus seminaristas. Visi jie sušaudyti 1936 metų rugpjūčio 5-ąją dieną savo gimtajame miestelyje. Broliai Gabrielius ir Marianas Lopez-Cepero y Muru, atitinkamai 57 ir 42 metų amžiaus, buvo parapijos tarybos nariai. Pirmasis buvo septynių vaikų tėvas, antrasis – miestelio vicemeras. Bendros mirties dieną septynių vaikų tėvu Manueliui Palaciosui Rodriguezui, taip pat parapijos tarybos nariui, buvo 58 metai amžiaus, o jo sūnus Enriqas Palaciosas Monraba ėjo 19-uosius gyvenimo metus. Po pirmųjų studijų metų Sevilijos seminarijoje jis buvo grįžęs vasaros atostogoms į tėvų namus.

Dar vienas tos pačios Cazzala della Sierra parapijos kankinys – 48 metų vaistininkas Cristobalas Perezas Pascualis, parapijos tarybos narys, vargstančiųjų šelpėjas. Panašios ir likusių kankinių, kunigų bei pasauliečių, istorijos.

Pasak kardinolo Marcello Semeraro, mums, šiandienos krikščionims, yra naudinga žinoti ne vien tai, kad palaimintieji buvo kankiniai, bet ir įvairias jų gyvenimo bei kankinystės detales.

„Tai mums leis iš karto suvokti vieną dalyką: Jėzus nėra iliuzijų pardavėjas. Jis nėra propagandistas, kuris žada klientams, kad viskas lengva ir pasiekiama. Krikščioniškasis gyvenimas yra ne lengvas pasivaikščiojimas, bet rizikinga misija. Čia nėra mokama už aplodismentus kaip žemiškuose šou“, – sakė Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas. Antras dalykas, kurį reikia suvokti: kai Jėzus prašo mokinių būti kaip jis, tai apima pasmerkimą ir kančią. Tačiau jis taip pat užtikrina ir guodžiantį vidinį artumą – Dvasios artumą. Štai kodėl krikščionis turi neleisti sau išsigąsti, bet išlaikyti pasitikėjimą. Kai būsite įskųsti, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis, pažada Viešpats (žr. Mt 10, 19–20).

Galiausiai yra dar vienas krikščioniškos kankinystės aspektas, kurį, priminė kardinolas M. Semeraro, liudininkų pasakojimais viešai parodė ir keletas naujųjų Sevilijos arkivyskupijos palaimintųjų: mirti atleidžiant savo budeliams ir prašant jiems gailestingumo.

„Juk kankinys yra ne tik tas, kuris iškenčia persekiojimus, bet ir kaip Jėzus nuo kryžiaus gali ištarti: Tėve, atleisk jiems.“ (RK / Vatican News)