Vysk. E. Kava. Ką reiškia būti vyskupu ir kunigu karo metu?
„Žinoma, 2022 m. vasario 24-oji visiems buvo baisi diena, ji pakeitė ne tik mūsų gyvenimus, bet ir mąstymą, tarnystę, darbą, pakeitė ir vyskupus. Mes nesame išimtis, nes esame paimti iš žmonių ir esame šios tautos dalis“, – sakė vyskupas E. Kava. Pasikeitė ir jo pamokslai, kuriuose stengiasi daug kalbėti apie tai, kokius vaisius duoda tikras tikėjimas ir tikras tarnavimas Dievui, nes tie, kas inicijuoja karą, yra apsėsti piktosios dvasios. Galbūt neskyrėme pakankamai dėmesio šiai M. Marijos žiniai Fatimoje.
Pasikeitė ir kasdieniai uždaviniai, kurie dažnai išeina už sielovados ribų, parapijų ir tikinčiųjų lankymo. Dėl nukentėjusių nuo karo žmonių tenka organizuoti daug dalykų, dirbti daug fizinio darbo. Nors karas viską apvertė aukštyn kojomis, kita vertus, labai suvienijo.
Pasak žinių portalo RISU, ukrainiečių dvasininkijos tarpe labai daug skirtingų nuostatų. Greta karo kapelionų, tarnaujančių pirmose fronto linijose, yra kunigų, kurių klausantis gali pasirodyti, jog karo nėra.
Kunigas yra žmogus, kuris, gavęs išsilavinimą, dvasinį pasirengimą ir, svarbiausia, priėmęs sakramentą – kunigystės šventimus, tampa Dievo įrankiu. Vyskupo rankoms jį įšventinus kunigas nustoja būti privačiu asmeniu. Pirmiausia jis turi vykdyti Dievo valią ir skelbti tiesą. Ne politiką, ne kokią nors ideologiją, bet tiesą – Gerąją Naujieną. Dabar Ukrainoje, karo metu, kiekvienas kunigas pirmiausia turi būti žmogus, kuris skelbia tiesą ir savo pavyzdžiu rodo Dievo gailestingumą, pažymėjo Lvivo augziliaras.
Yra kunigų, kurie nori nusigręžti nuo karo, jo nepaisyti, apsimesti, kad nieko nevyksta. Jo nuomone, sakė vyskupas E. Kava, tai tam tikra šizofrenija. Negalima išlikti abejingu, kai matai atgabenamą nužudytą jaunuolį ir jo šeimos kančią. Negalima būti abejingais šiai kančiai, galbūt todėl, kad gyveni ramioje vietoje. Tai būtų aklumas arba kvailumas.
„Ir mes negalime likti nuošalyje, nes pati Evangelija, kurią skelbiame, arba mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pavyzdys rodo, kad jis radikaliai skelbė tiesą ir nebijojo įvairių grėsmių. Ir šiandien kunigai pirmiausia turi būti tokie – pranašai, kurie skelbia tiesą, žmonės to tikisi. Jie turi teisę išgirsti tiesą iš kunigų. Iš jų jie gali išgirsti palaikymo žodžius, iš jų gali išgirsti, kuria kryptimi dabar judėti, kaip gyventi, kaip melstis, kaip išgyventi šį karą. Kunigas turėtų būti pirmasis, kuris padeda šeimai, paliestai artimo žmogaus kančios, mirties ar sužeidimo. Jis turėtų būti tas, kuris padeda iš dvasinės pusės. Jis, akivaizdu, negali būti abejingas ar stovėti nuošalyje. Nes jei taip pasielgtų, visiškai paneigtų savo kunigystę“, – nedvejojo vyskupas ukrainietis, pats 2014–2015 metais dirbęs kariuomenės kapelionu, supratęs, jog kare nebelieka konfesijų, visi meldžiasi vienodai, o kunigas turi būti visiems atviras. Labai svarbu jau dabar rengtis – skaityti ir mokytis – kaip tvarkytis su žmonių dvasinėmis ir psichologinėmis žaizdomis pokario metu.
Kunigas taip pat negali elgtis kaip tas politikas, kuris renkasi žodžius, kažką nutyli, užsiima populizmu. Kunigo pašaukimas būti pranašu, jo pamoksle turi atsispindėti tai, ką jis mato, patinka ar nepatinka, faktai, tiesa. Jis negali slėpti ar teisinti. Taip pat ir tada, kai Ukraina puolama Rusijos Federacijos, o konkretūs žmonės duoda konkrečius įsakymus pulti, žudyti, vykdyti genocidą. Dievo žodis nurodo būti konkrečiu ir tiesmuku, kai moko, kad mūsų „Taip“ būtų „Taip“, o mūsų „Ne“ – tikrai „Ne”, o ne kažkur per vidurį.
Kunigas turi nuolatos evangelizuoti savo paties širdį. Jis turi testuoti sąžinę, kad patvirtintų, ar jo kunigystė yra Dievui ir žmonėms skirta tarnystė, ar tarnauja tik jam pačiam, kaltę verčiant išorei. Jei Dievui ir žmonėms, tuomet jis tikriausiai nepadarys didelių klaidų. Tačiau jei nuklystų ir tarnautų tik sau, kunigystė taptų paprastu gyvenimo būdu, nukrypusiu nuo tikrosios tarnystės, tada jis sulauktų papeikimo – iš vyskupo, iš žmonių. Kita vertus, tikintieji taip pat turi realistiškai žinoti, jog kunigas yra nuodėmingas ir silpnas žmogus, pakviestas, kaip ir jie, naudotis šventumo priemonėmis, šventėjimo galimybėmis, priminė ukrainietis ganytojas.
RISU pasiteiravo vyskupo apie formacijos metus – skirtingai nei daug kitų jo bendraamžių, kurie mokėsi Lenkijoje arba Vakaruose, jis seminariją baigė San Peterburge. Pasak vyskupo E. Kavos, būdamas jaunuoliu jis, labai paveiktas Fatimos apreiškimų, labai troško apaštalauti Rusijoje, juo labiau, kad ten buvo atidaryta pranciškonų misija. Tačiau vyresnieji pasiuntė jį į Krokuvą. Bet po to leido rinktis, kur atlikti tolesnę formaciją, – Romoje, JAV ar Rusijoje. Taip jis, kartu su kitu mokslo draugu, atsidūrė San Peterburgo katalikų M. Marijos – Apaštalų karalienės seminarijoje, kuriai tuo metu vadovavo italų biblistas Bernardo Antonini (1932–2002), iš tiesų ten Apvaizdos pastatytas švento gyvenimo ir jam labai daug davęs žmogus (2020 metais Veronos vyskupija B. Antonini užvedė beatifikacijos bylą – red.). Po ketverių metų seminarijoje jis grįžo į Ukrainą.
Su rusais iš Rusijos, pasak vyskupo, šiuo metu jis kontaktų neturįs. Bendraująs su keliais broliais (pranciškonais), kurie dirba Rusijoje ir bijo garsiau kalbėti, nes yra perspėti, kad bus deportuoti. Girdėjęs, kad yra katalikų, kurie iš dalies ar dėl kažkokio motyvo palaiko agresiją ir tai labai liūdna, nes tai reiškia, kad jie labiau girdi Rusijos propagandą nei Dievo žodį. (RK / Vatican News)
