Kun. Mozė Mitkevičius: užmigę ir mirę ar gyvi amžinai?
Septyneri metai studijų Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, vainikuoti daktaro disertacija, kuri įvertinta aukščiausiu įvertinimu „summa cum laude“. Kalbiname Vilniaus arkivyskupijos kunigą Mozę Mitkevičių apie jo darbo „Užmigę ir mirę gaudžiant paskutiniam trimitui. Egzegetinė teologinė 1 Tes 4, 13–18 ir 1 Kor 15, 50–57 tekstų analizė“ gynimą ir temos pasirinkimą.
Kaip gimė idėja rašyti doktoratą apie Pauliaus laiškus, ir būtent – šias eilutes? Tema atrodo labai įdomi, bet ir labai specifinė, labiau siauram ratui?
Universitete licencijato studijų metu renkamės du seminarus, vieną – iš Senojo Testamento, kitą – iš Naujojo. Mano pasirinktos temos seminarams buvo iš Psalmių arba iš apaštalo Pauliaus tekstų. Mano licencijato darbas ir buvo ištraukos iš Laiško tesalonikiečiams nagrinėjimas – apie mirusius, apie eschatologiją. Doktorato darbui profesoriai reikalauja, kad tęstum pradėtą temą, tad man teko atrasti dar vieną ištrauką iš kito apaštalo Pauliaus laiško ir tada lyginti tas ištraukas.
Man atrodo, kad man net nežinant susidėliojo tas apaštalo Pauliaus korpusas, nors seminarijoje būdamas privengdavau Pauliaus, Lietuvoje mes nelabai pratę jį skaityti, atrodo painus. Dabar pagalvojus, tai susiklostė bėgant metams, pavyzdžiui, kunigo šventimų metu primicijoms atminti ant abrozdėlio užrašiau Pauliaus ištrauką.
Kuo pasirinkta tema aktuali šiuolaikiniam žmogui?
Čia kaip su mirtimi, klausimas galėtų būti, ar mirtis mums aktuali? Koks mūsų požiūris į mirtį, kaip mes į ją reaguojame? Kaip Paulius kalba apie mirtį – ar mes, krikščionys, kurie tikime, mirties akivaizdoje bent kažkiek skiriamės nuo tų, kurie neturi vilties? Ir Paulius laiške sako – nebūkite nusiminę kaip tie, kurie neturi vilties. Mes turime Kristų, jo pergalę, gražu, kaip Paulius tai suvokia, pristato. Tai nėra kažkoks laikų pabaigos scenarijus, kur jis pasako, kas mūsų laukia, kaip viskas vyks, bet kelia klausimus ir turi intuiciją, Dievo duotą suvokimą, kad mes būsime su Kristumi, kad būsime su mirusiais, kurie bus prikelti, gyvieji bus perkeisti ir iš esmės būsime kaip Jėzus Kristus, būsime sudievinti. Viltis, kurią Paulius skelbia, kad mes jau esame tai, kas būsime, ir taip yra ne mūsų pastangomis, o Dievo veikimu. Tai labai aktualu, nes dažnai katalikai, ypač tradiciniai, mano, kad jie turi savo pastangomis užsitarnauti amžinybę, tačiau tai yra Dievo darbas, kuris kyla iš besąlyginės Dievo meilės žmogui ir žmonijai. Darbe kalbu ir apie tai, kad pragaras bus tuščias. Vilniuje daug kas yra pasigavęs tą idėją, mėgina paerzinti, kad va, Mozė sako, kad pragaro nebėra. Bet kalbu ne apie tai, pragaras yra, kalbu, kaip ir apaštalas Paulius, apie viltį, jog pragaras bus tuščias, liks tik su šėtonu ir kad tai yra viltis ir tikroji pergalė, kurią Kristus dovanoja žmonijai. Jau vien tai man atrodo be galo aktualu – atrasti tikėjimą, Bažnyčią kaip vilties, pergalės vietą, ypač kai matome, kas dedasi pasaulyje šiandien. Suvokti, kad tai, kas yra dabar, kyla iš žmonių, o kas kils iš Dievo yra absoliučiai kita, gera žmonijai ir kiekvienam žmogui.
Daug kas pradeda studijas, ne visi baigia. Kaip vyko visas rašymo procesas, kurį vainikavo gynimas? Gynimas buvo įspūdingas – su arkivyskupų, vyskupų, ambasadorių dalyvavimu, stipria dvasinio palaikymo komanda iš Lietuvos.
Disertacijos gynimas – tai viso darbo proceso kulminacinė dalis. Daug kas pradeda, bet, matyt, nedaug kas baigia. Daug sudedamųjų dalių, bet man kažkaip sekėsi, aišku, reikia palaikymo, daug darbo, daug kas meldėsi. Gynimas, apvainikavimas darbo, kuris įdėtas per tuos metus, buvo šventė universitetui, doktorantui, darbui vadovavusiam profesoriui ir oponentui – mačiau, kaip gera kritikui, kai neturi prie ko prikibti.
Ką atsiminsiu visą gyvenimą – tai, jog prieš gynimą aikštėje priešais universitetą trys arkivyskupai, uždėję rankas man ant galvos, meldėsi už mane. Meldėmės kartu, jie laimino mane. Tai ne tik palaikymas, bet ir suvokimas, kad esame tos pačios Bažnyčios dalis, kad veikia ta pati Dvasia tiek per juos, tiek per profesorius, per visus, kurie palaikė. Tada eini su visiška ramybe, pasitikėdamas, nesitiki stebuklo, nes tai darbas, kuris jau atliktas. Ką Dievas pradėjo, leido ir užbaigti.
Kas laukia toliau, kokie planai? Ar grįši į Lietuvą, profesoriausi?
Planuoju grįžti į Lietuvą, šiuo metu rūpinuosi visos disertacijos spausdinimu. Profesorius pasiūlė spausdinti universiteto leidykloje, kad knyga būtų pasiekiama mokslinei auditorijai, ja bus prekiaujama knygynuose. Taip prisidėsiu ir jau prisidedu prie apaštalo Pauliaus teologijos pažinimo sklaidos. Gera žinoti, kad tuo pačiu sklinda ir Lietuvos garsas universitete – yra puiki disertacija, parašyta lietuvio, visi pradeda domėtis, kas ta Lietuva, tada sužino ir apie Faustiną, Kazimierą, Juozapatą, kuris minėtas šiomis dienomis. Tokiu būdu sklinda ir garsas apie Lietuvą. Grįšiu į Lietuvą, dėstau Mažojoje akademijoje, VDU, galbūt dėstysiu seminarijoje. Nors nelabai įsivaizduoju save kaip mokslininką, bet Dievas davė, tai reikia dalytis.
Ačiū už pokalbį.
(DŽ/Vatican News)
