Pirmasis advento sekmadienis
Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37)
PAMATYTI ATEINANTĮJĮ
Pradedant adventą, verta iš karto paaiškinti vieną galimą nesusipratimą, į kurį gali pakliūti tikintieji. Adventas nėra „gražus žaidimas“, kai apsimetame, kad Jėzus dar neatėjo, ir visi nekantriai laukiame Gelbėtojo gimimo švenčių. Jėzus jau atėjo! Jis jau yra tarp mūsų! Tai mes Jį pamirštame ir gyvename, tarsi Dievas negyventų mumyse ir mūsų istorijoje.
Pažodžiui „adventas“ reiškia: „Kažkas, kas artėja link tavęs“. Jį išgyvendami mes susiduriame su Viešpaties atėjimu ir mūsų pasirengimu priimti Ateinantįjį.
Todėl adventas visada reiškia nuostabą: šis atėjimas niekada nebūna toks, kaip manėme, planavome, tikėjomės, laukėme… Mes esame priversti susidurti su kraštutinumais, pranokstančiais mūsų vaizduotę, nes tikrasis Gyvenimas yra didesnis už mūsų mintis, turtingesnis ir kūrybingesnis už mūsų protus.
Trumpai tariant, adventas yra laikas, kai visi tampame vienas kitam artimesni: Dievas – mums, mes – kitiems, aš pats – sau.
Kitas svarbus advento elementas yra laukimas…
Visi dalykai turi savo laiką. Laukimas – tai atkaklumas. Tai ištvermė ir kantrybė, net jei nematome vaisių, net jei atrodo, kad niekas nevyksta, net jei nėra jokios akivaizdžios išeities, net jei atrodo, kad visada esame tame pačiame taške. Advento kelionė mus moko įprasminti laiką, neleisti jam prabėgti, pripildyti jį Viešpaties buvimo ir pradėti viską iš naujo.
Būtų gera, kad mūsų pačių ir mūsų bendruomenių adventas prasidėtų būtent taip: vėl pastatant Viešpatį į gyvenimo centrą, nes tai yra tikroji Jo vieta. Arba mes pastatysime Jį į centrą, arba viskas taps dideliu chaosu…
Šį, pirmąjį Advento sekmadienį skaitomoje Evangelijos ištraukoje yra mini palyginimas. Tai Dievas yra tas šeimininkas, kuris grįžta staiga, nepranešęs apie save SMS žinute ar elektroniniu paštu… Kiekvienas Dievo atėjimas į mūsų gyvenimą yra laisvas ir paslaptingas, jo neįmanoma apskaičiuoti ar intuityviai suprasti. Taigi, kaip sako Jėzus, būtina būti budriais ir dėmesingais žmonėmis, neleidžiant, kad mus blaškytų ir apsvaigintų netikri pasaulio skubos planai.
Kvietimas labai aiškus: kiekvienas turi išlikti budrus, budėti, nemiegoti… Tai tarsi priešnuodis didžiajam gyvenimo pavojui: užmigti, vegetuoti, siekiant išgyventi bet kokia kaina.
Jėzus, kalbėdamas savo sekėjams, juos drąsina: „Nemirkite: išlikite gyvi. Nemiegokite: būkite budrūs. Visą laiką būkite ten, kur esate. Jūs esate čia ir dabar. Būkite čia. Nebėkite. Gyvenkite, mėgaukitės, jauskite šią akimirką“.
Evangelijos kvietimas yra tikrai stiprus: „Budėkite“.
Budėti – tai išlaikyti aiškų santykį su tikrove. Budėti – tai netikėti iliuzijomis. Yra žmonių, kurie nuolat save apgaudinėja, kalbėdami apie tai, kas gali pasikeisti ateityje, o nemato to, kas juos supa dabar. Budėti – tai žvelgti į viską atviromis akimis. Į tokį budrumą mus ir kviečia Evangelija: nakties tamsoje matyti tai, ko nemato kiti, įžvelgti buvimą net ten, kur viskas atrodo apgaubta tamsos, prasmę ten, kur viskas atrodo beprasmiška, meilę net ten, kur viskas atrodo priešiška ir kupina neapykantos.
Tai ir reiškia: pamatyti ateinantį Dievą…
Adolfas Grušas
