Ses. Asta Venskauskaitė MVS: atleidimas įvyksta meilėje
Šią bendruomenę galima atrasti labai paprastai, tiesiog į Google paiešką įvedus žodį „atleidimas“, o kaip pati bendruomenė atsirado Lietuvoje?
Pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad tai krikščioniška, ekumeninė, ignaciško dvasingumo bendruomenė, kuri siekia padėti žmonėms, kenčiantiems nuo vidinių sužeidimų. Ši bendruomenė gimė 2002 m. gruodžio 1 dieną Paryžiuje, kai t. Edouardas Gueydanas SJ kartu su bendradarbiais (ignaciškų rekolekcijų palydėtojais), besimelsdami ir apmąstydami Evangelijos palyginimą apie Gerąjį samarietį, nusprendė įsteigti naują bendruomenę (prancūziškai ją vadina Gerojo samariečio brolija), kurios tikslas būtų padėti žmonėms, norintiems eiti link Dievo, tačiau patiriantiems kliūtis, kurių priežastis dažnai yra neatleidimas. Tame susitikime dalyvavo ir buvusi t. Eduardo bendradarbė, sesuo karmelitė Rosana Graulich iš Lietuvos, per kurią į Lietuvą atvyko t. Eduardas, o vėliau ir ši bendruomenė pradėjo veiklą Lietuvoje.
O kaip Jūs pati atsiradote šioje bendruomenėje?
Savo atėjimą į bendruomenę pavadinčiau Viešpaties planu, nes Jis viską taip sutvarkė, kad patekau, kaip dalyvė, į pirmąsias t. Eduardo vedamas rekolekcijas Lietuvoje. Taip pat, dalyvavau keliuose seminaruose, kuriuos jis vedė. Vienas iš tų seminarų buvo apie vidinių žaizdų gydymą. Kažkaip seminaro dalyviams natūraliai tapo aišku, kad reikia tokiu būdu padėti žmonėms ir kad Dievas nori per mus tai daryti. Buvo džiaugsmas į tai atsiliepti.
Šioje bendruomenėje esate nuo pat pradžių. Atrodo, kad 20 metų išbūti yra didelis įpareigojimas ir ištikimybė. Tikriausiai, kad buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių periodų. Visgi, kaip sekėsi šioje bendruomenėje būti visą šį laikotarpį?
Kiekvieną kartą, kai artėdavo šios bendruomenės rekolekcijos, atsirasdavo minčių, kam to reikia, juk galiu gyventi ir lengviau. Juk tai tam tikras įsipareigojimas, našta. Tačiau, kiekvieną kartą, kai vyksta rekolekcijos ir matau, kaip šviesėja žmonių veidai, kaip akivaizdžiai jie keičiasi ir kaip vyksta Dievo darbai žmonių širdyse, pagalvoju, kad verta ir laiką aukoti, ir jėgas. Tegul Viešpats daro per mane ką Jis nori, nepaisant to, kiek reikia jėgų ar laiko iš mano pusės.
Taigi, viena iš pagrindinių šios bendruomenės veiklų yra vidinio gydymo rekolekcijos. Kaip joms yra rengiamasi? Galbūt reikalinga kokia nors branda?
Mes, kurie palydime šias rekolekcijas, per pokalbius, mokymus, pasitarimus irgi svarstome, kiek reikia žmogui pasiruošti. Vieni tam ruošiasi ilgą laiką, bręsta šioms rekolekcijoms, kiti čia patenka vos ne atsitiktinai. Tiek vienu, tiek kitu būdu patekę žmonės patiria nuostabų Dievo veikimą savo gyvenimuose. Todėl sakome, kad negalime užkirsti kelio veikti Dievui. Tačiau, prieš šias rekolekcijas yra privalomas susitikimas su vienu iš bendruomenės palydėtojų, kad būtų pamatyta ir ištyrinėta žemė, į kurią turėtų kristi rekolekcijų sėkla.
O kodėl kilo būtent toks rekolekcijų pavadinimas „Mylėti ir atleisti“? Ar tai pagrindinė rekolekcijų ašis?
Taip, tai yra pagrindinis dalykas – mylėti ir atleisti. Nieko čia nėra paslėpto. Jei nebus meilės Dievui, sau, kitam žmogui, nepajėgsi atleisti, nes atleidimas yra dovanojamas. O tai, ką dovanoji, visada būna iš meilės. Atleidimas iš prievartos – nebus tikra dovana. Kartais žmonės šias rekolekcijas vadina atleidimo rekolekcijomis. Bet tai nėra tikslu, nes pamirštama kita dalis – mylėti. Šių rekolekcijų tikslas ir kulminacija, į kurią mes vedame, yra atleidimas meilėje Dievui ir kitam žmogui.
Taigi, be meilės nėra atleidimo ir be atleidimo nėra meilės?
Mes ir per rekolekcijas apie tai kalbame, kad jei žmogus galvoja ir nori atleisti tik tam, kad jam pačiam būtų lengviau, nekeičiant požiūrio į savo skriaudėją, agresorių – nežvelgiant į jį kitu, meilės žvilgsniu, kuriuo Dievas žiūri į kiekvieną iš mūsų – nebus tikro atleidimo. Taip pat, reikia suprasti, kad tos meilės aš negaliu savyje sukurti, pagimdyti, ją turiu gauti iš Dievo. Leisti, kad Jis tą meilę įlietų į mano širdį. Todėl šios rekolekcijos padeda žmonėms atverti širdis mylinčiam Dievui, gal net pakeisti Dievo įvaizdį. Aš pradedu suprasti, suvokti, kad Dievas yra gailestingas tiek man, tiek tam, kuris mane nuskriaudė – mano agresoriui. Todėl vienas iš pagrindinių rekolekcijų tikslų yra keisti žmogaus žvilgsnį į Dievą, save ir kitą žmogų, išmokti žvelgti į viską Jėzaus žvilgsniu.
Kaip žinoti, kad žmogus (nebūtinai tikintis) kenčia nuo vidinių sužeidimų?
Kartais mes tarpusavyje (tarp palydėtojų) kalbamės, kad, turbūt, nėra žmogaus, kuris neturėtų tų vidinių sužeidimų. Kai kurie žmonės atranda kitokių būdų kažkaip palengvinti sau gyvenimą. Žmonėms ir per rekolekcijas sakome, kad „Mylėti ir atleisti“ rekolekcijos net ir tikinčiam žmogui nėra vienintelis vidinio gydymo kelias. Netikinčiam žmogui gali padėti psichologinė pagalba, tikinčiam – užtarimo malda, kuri palengvina jo būseną, stiprina ryšį su Dievu. O kad žmogus kenčia, jis pats gali tai pasakyti – atrodo, kad viskas gerai, bet būna momentų, kai supranta, kad nešiojasi kažkokią slegiančią naštą, kažkas trukdo džiaugtis gyvenimu. Dažnai būna ir skaudžių dalykų prisiminimai, kurie daro įtaką gyvenime. Galbūt, koks nors įvykis primena, tai, kas man skaudaus nutiko arba sutinku žmogų, kurio bruožai panašūs į tą, kuris mane nuskriaudė. Iš atminties iškyla visi tie patirti skaudūs dalykai ir jie tarsi vėl paskandina neviltyje, nuoskaudoje ir kartais net keršto troškime. Visa tai rodo, kad yra reikalingas atleidimas.
Kitaip tariant, raktas išgijimui nuo vidinių sužeidimų yra atleidimas meilėje. O kas yra atleidimas? Kai kurie žmonės galvoja, kad atleisti, tai reiškia pamiršti? Bet taip nėra?
Atleisti, tai nereiškia pamiršti. Mes per rekolekcijas kaip tik skatiname prisiminti tuos dalykus, kurie buvo skaudūs. Atleidimas per šias rekolekcijas turi vykti dėl labai konkrečių dalykų: žodžio, veiksmo arba dėl svarbių dalykų nebuvimo, trūkumo: meilės žodžio, paguodos, padrąsinimo. Atleidimas jokiu būdu nereiškia užmiršimo. Ir po rekolekcijų žmonės prisimena juos sužeidusius įvykius, bet visiškai kitaip – nebekyla kartėlio, nebėra nuoskaudos, o užlieja dėkingumas Dievui, kad įvyko kažkoks nuostabus pasikeitimas, jog galiu tai prisiminti jau su kitokiu žvilgsniu į tą žmogų ar įvykį. Neretai mes (palydėtojai), tai, kas įvyksta tose rekolekcijose, vadiname stebuklu, žmogaus širdies perkeitimu.
O ką daryti, jeigu negaliu atleisti? Gal man kažkas gali padėti?
Visgi, tikrai yra dalykų už kuriuos patys negalime atleisti. Dažnai tai yra labai skaudūs įvykiai, žmonės, sužeidę iki širdies gelmių. Šiuo atveju, panašiai, kaip negalime patys savęs išganyti, taip negalime ir turėti jėgų patys iš savęs atleisti. Tam reikia tos jėgos, kuris ateina iš Dievo. Taigi, šios rekolekcijos yra labai gera priemonė, kuri padeda žmogui gauti tą malonę, jėgą iš Dievo, kad pajėgtų atleisti ta meile, kuri perkeičia jo širdį.
Gerojo samariečio bendruomenė yra didelė komanda, armija besimeldžiančių žmonių. Jie meldžiasi už tuos žmones, kuriems reikia atleidimo. Dažnai Dievas mylėdamas žmogų įkvepia jį ieškoti sau pagalbos. Būna, kad žmonės suveda Google paieškoje „atleidimas“ ir atranda svetainę, kuri priklauso Gerojo samariečio bendruomenei, o ten nuorodą į rekolekcijas.
Šiais metais spalio 12–15 dienomis vyko tarptautinis Gerojo samariečio bendruomenės susitikimas Lietuvoje. Dalyvavo žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir Šveicarijos, Prancūzijos. Gal galėtumėte pasidalinti, kaip sekasi bendrauti su kitų šalių bendruomenėmis ir kodėl susitikimas vyko Lietuvoje?
Tarptautinės Gerojo samariečio bendruomenės susitikimai vyksta kiekvienais metais. Pirmi susitikimai natūraliai prasidėjo Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje (kadangi šveicarai dalyvavo bendruomenės veikloje nuo pat jos pradžios). Galiausiai susitikimai buvo pradėti organizuoti ir Lietuvoje. Taigi, vienais metais susitikimai vyksta Prancūzijoje, kitais Šveicarijoje, trečiais Lietuvoje. 2016, Gailestingumo metais, mes, lietuviai, organizavome tarptautinį susitikimą Romoje. Turėjome susitikimą ir Latvijoje, tačiau šiuo metu ten yra „snaudžianti“ bendruomenė. Šie susitikimai padeda stiprinti mūsų tarpusavio ryšius, ir net kalbos barjeras kažkokiu būdu sugriūna. Nežinau kaip tai įvyksta, bet bendraujant būna tiek daug nuoširdumo, meilės, kad net nemokant kalbos, galima jaustis kaip namuose, savųjų tarpe. Tuose susitikimuose būna tiek daug džiaugsmo, gerų jausmų. Manau, dėl to, kad mus vienija bendras tikslas, bendra idėja ir Dievo meilė, kuri visus suburia į tą bendruomenę.
Visi šie tarptautinės bendruomenės nariai yra besimeldžiančiųjų komanda, ypatingai per „Mylėti ir atleisti“ rekolekcijas, kad ir kokioje šalyje jos bevyktų. O artimiausios rekolekcijos Lietuvoje vyks 2024 m. sausio 12-19 dienomis Liškiavos vienuolyne.
(Aistė Karpytė / Vatican News)
