Katalikai toliau remia perkeltuosius asmenis Ukrainoje
Žiema ima gaubti Briuchovyčių bazilijonų vienuolyną, esantį maždaug už dešimties kilometrų į šiaurės vakarus nuo Lvivo centro. Po įtempto laikotarpio karo pradžioje graikų katalikų vienuolijos bažnyčia, vienuolynas ir seminarija atgavo ramybę. Karo pradžioje šie dideli balti pastatai miško pakraštyje priimdavo iki 140 perkeltųjų asmenų. Šiandien jų yra tik apie šešiasdešimt. Kiti išvyko į užsienį arba rado prieglobstį apylinkėse.
Andryi yra vienas iš tų, kurie liko. Kilęs iš Donecko, jis buvo priverstas palikti regioną, kai 2014 m. prasidėjo karas. Po Rusijos invazijos 2022 m. vasarį jis vėl pabėgo, šį kartą su žmona Tatjana ir dukra patraukė į šalies vakarus. Dukra vėliau išvyko į Airiją, retkarčiais grįžta į šalį aplankyti savo tėvų. Andryiui išsiskyrimo skausmas vis dar didelis. Tačiau susiradęs darbą geležinkelių bendrovėje jis bent jau turi stogą virš galvos ir gali tikėtis vietinių žmonių solidarumo. „Jie su mumis elgiasi gerai, – droviai sako vyras. – Pamatėme, kad žmonės čia kitokie, kad atmosfera neturi nieko bendra su rytiniu regionu.“
Kita gyventoja, Daria, mažos mergaitės mama, atvyko iš Zaporižios, kur vyksta įnirtingi mūšiai. Išvykimo prisiminimas iki šiol suspaudžia jos širdį. „Kai išvykome su dukra, labai bijojome, nežinojome, kur atsidursime, ar Ukrainoje, ar užsienyje, – drebančiu balsu pasakoja ji. – Su savimi turėjome tik kelis mažus maišelius. Pagaliau savanorių pagalbos dėka atvykome į Lvivą. Vienuoliai mus pasitiko ir pasiūlė pasilikti.“
Už kelių dešimčių kilometrų į pietvakarius nuo Lvivo esanti Univ Lavra – studitų ordino vienuolynas – jau kelis šimtmečius buvo Ukrainos dvasingumo centras. Istoriniuose pastatuose gyvena vienuolių bendruomenė, gyvenanti pagal pamaldų ritmą, paprastai priimanti daug piligrimų. Pirmosiomis karo savaitėmis, tvyrant chaosui, čia glaudėsi šimtai žmonių, bėgančių nuo Rusijos kariuomenės. Vienu metu jų buvo trys šimtai, vėliau skaičius palaipsniui mažėjo, vasarą buvo apie trisdešimt, o dabar gyvena tik viena šeima iš Vouhledaro, Donecko srities miestelio, kurios namas buvo sugriautas. Negalią turintis sūnus prikaustytas prie lovos, o tėvai neišgali susirasti naujų namų, nes nedirba, tad padeda vienuolyne.
Atverdami duris vienuoliai atsiliepė į sunkią karo ištremtų tautiečių padėtį. Tačiau tai nebuvo lengva, ypač praėjusią žiemą, kai dėl Rusijos bombardavimo buvo pažeista šalies energetikos infrastruktūra, nutrūko elektra ir šildymas. Vyskupas Jona Maksimas, slovakas, buvęs Univ Lavra vienuolyno vadovas, pripažįsta, kad ši patirtis pakeitė jį ir jo brolius. „Mūsų akiratis tikrai išsiplėtė, nes susipažinome su daugybe atvykusių žmonių iš įvairių vietų, su ukrainiečiais iš Rytų. Mes pažinome jų mentalitetą, įpročius ir laikui bėgant tam tikra prasme susijungė du pasauliai, kurie buvo padalinti“, – pasakoja buvęs vienuolyno vyresnysis.
Dauguma pabėgėlių atvyko iš Rytų Ukrainos, buvo stačiatikiai, mažai ar visai nepraktikuojantys tikėjimo. Pamažu tarp vienuolių bendruomenės ir svečių užsimezgė pasitikėjimas ir dialogas. Buvo palaimintos penkios santuokos, šeši krikštai, įskaitant musulmonės iš Dagestano ir ukrainiečio ortodokso dukrą. Pastarasis anksčiau bažnyčioje nesilankė, tačiau šiame graikų katalikų vienuolyne jis ilgai nedvejojęs atnešė savo mažąją Mariją krikštyti. Atvykėliai greitai integravosi ir įsitraukė į bendrą gyvenimą ir darbą. Pasak vyskupo Jonos, vaikų buvimas buvo didžiausias pokytis.
Dabar dauguma pabėgėlių išvyko į užsienį arba susirado būstą kitur. Laikinuose centruose ar vienuolynuose lieka tik patys vargingiausi, izoliuoti, neturintys lėšų, paramos. Jų prioritetas buvo susirasti darbą, kad nereikėtų priklausyti nuo menkos valstybės pagalbos ar labdaros. Nors kiekvieno perkeltojo istorija yra unikali, jų noras beveik identiškas: grįžti namo, kai Rusijos kariuomenė paliks jų šalį.
(DŽ/Vatican News)
