Antrasis eilinis sekmadienis
KELIONĖ Į ŠIRDIES GELMES
Mons. A. Grušas
„Ko ieškote?“– tai pirmieji Jėzaus žodžiai, girdimi Evangelijoje pagal Joną. Tai pirmasis klausimas, kurį Jis visuomet užduoda kiekvienam Jį sekti pasiryžusiam mokiniui, kiekvienam, išdrįsusiam surizikuoti ir pasirinkti Jo kelią.
Šiuo klausimu Jėzus taip pat patvirtina, kad kiekvienam iš mūsų kažko stinga, ir mes patys sau privalome atsakyti, koks vargas mus verčia judėti pirmyn. Gal mums stinga pinigų, gal trūksta sveikatos, o gal išsvajota šeima ir jos ryšiai nepasirodė tokie, kokius įsivaizdavome? O gal mums trūksta Dievo?
Ko gero, žmonės labai dažnai ateina pas Viešpatį todėl, kad, būdami patys vieni, jaučiasi suvargę ir silpni…
Tarsi šio Jėzaus klausimo atgarsis vėliau Evangelijoje nuskambės toks pat kategoriškas turtingo jaunuolio užduotas klausimas: „Mokytojau, ko dar man trūksta?“ Jėzus, atsiliepdamas į jo ir visų nepatenkintų širdžių balsą, moko mus, turtingus daiktais ir trokštančius didesnių dalykų, nepasitenkinti vien duona ar prieinamais malonumais. Nežiūrint, kad visa mūsų aplinka ragina apsiriboti vien tik žemiško gyvenimo galimybėmis ir nekvaršinti galvos tuo, kas neregima, Jis prabyla apie vidinį nerimą, vedantį prie daug didesnių vertybių.
„Ko ieškote?“- klausia mūsų Jėzus. Šiais žodžiais Jis kreipiasi ne į mūsų išmintį ir netgi nekalba apie būtinybę parodyti ryžtą ir apsisprendimą. Į šį klausimą atsakyti yra pajėgus kiekvienas žmogus, netgi neturintis jokių ypatingų išskirtinių sugebėjimų ar išsilavinimo. Viešpats prabyla į žmogaus širdį ir ragina nebijoti to, kas yra svarbiausia, ko labiausiai ilgimės, kviečia išdrįsti svajoti ir išlaisvinti pačius svarbiausius troškimus.
Iš tiesų Jėzus nereikalauja aukų, nežmoniškų pastangų, įsipareigojimų ar atsižadėjimų. Jis nori tik vieno: pakviesti bendrai kelionei su Juo. Šis kelias veda į širdį, kad suvoktume, kodėl darome vienokius ar kitokius sprendimus. Kiekvienas dvasinis gyvenimas, kiekviena asmeninė Evangelija prasideda nuo tokio įsigilinimo į savo širdies jausmus. Kaip tik apie tai labai gražiai yra parašęs šventasis Augustinas: „Aš ieškojau tavęs šalia savęs, o tu buvai manyje“.
Jei ryšimės tokiai kelionei, ten, savo širdyje, kur gimsta visos svajonės, išvysime ne beprasmišką chaosą, bet Veidą Viešpaties, kuris padės įveikti mūsų vidinį pragarą, mūsų neviltį, gresiančią visai mūsų egzistencijai. Su Kristumi mes sutvarkysime savo širdies jausmus, kad nepasiduotume jausmų betvarkei.
Į Jėzaus klausimą būsimieji apaštalai atsakė taip pat klausimu: „Mokytojau, kur gyveni?“
Mes taip pat ieškome Viešpaties namų, kur galėtume atsisėsti prie Jo kojų ir pasiklausyti gaivinančių žodžių, taip, kaip tai padarė Marija Betanijoje. Ieškome vietos, kur matytume savo Viešpatį ir iš Jo išmoktume, kaip reikia tikrai mylėti, tikrai nuoširdžiai džiaugtis, darbuotis ateičiai, pagydyti širdis, kurti, mirti dėl kitų ir prisikelti…
„Tą dieną jie praleido pas jį“… Visas mūsų tikėjimas gali būti nusakytas, kaip susitikimo, santykio su Dievu patirties išraiška. Reikia tik nepamiršti, kad susitikti Jį galime tik tada, jei skirsime laiko pasiklausyti, ką sako mūsų širdis…
