„Krikščionybės negalime suprasti be judaizmo“
Nuo 1998 m. dialogo su judaizmu diena minima ir Lenkijoje. Šia proga lenkų katalikų žinių agentūra KAI paskelbė interviu su Lodzės arkivyskupu kardinolu Grzegorzu Ryśu, kuris savo šalies vyskupų konferencijoje vadovauja katalikų religinio dialogo su žydais komisijai.
„Krikščionybės negalime suprasti be judaizmo, – sakė kardinolas. – Giliausia judaizmo dienos Katalikų Bažnyčioje prasmė glūdi šv. Pauliaus Laiško romiečiams žodžiuose: „Žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (Rom 11, 16). Judaizmas yra šaknis medžio, į kurį, kaip sako šventasis Paulius, buvo įskiepyta krikščionybė.“
Pasak kardinolo, nepakanka žinoti, kad krikščionybė kilo iš judaizmo, bet reikia žinoti, kad judaizmas yra mūsų šaknys. Vokietijos vyskupai, norėdami atkreipti dėmesį į krikščionybės ir judaizmo ryšio svarbą, 1980 m. parengė Deklaraciją dėl Bažnyčios santykių su judaizmu, kuri prasideda teiginiu: „Kas sutinka Jėzų Kristų, tas sutinka judaizmą“.
Šv. Paulius laiške romiečiams taip pat tvirtina, kad „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 28). Šis sakinys yra labai svarbus, kad mes gerai suprastume mūsų santykį su Izraelio tauta. Izraelis tebėra išrinktoji tauta. Dievas niekada neatšaukė šio išrinkimo, nes jis neatšaukia savo malonės ir pašaukimo. Tačiau Bažnyčioje šimtmečiais buvo manoma, kad Dievas atmetė Izraelį. Ir tai akivaizdžiai prieštaravo tam, ką teigia šv. Paulius. Dievas neatšaukė išrinkimo. Todėl Izraelis yra, o ne kažkada buvo išrinktoji Dievo tauta.
Pasak kardinolo Grzegorzo Ryśo, minėtos dvi citatos iš Laiško romiečiams rodo, kodėl mes, krikščionys, negalime suprasti savęs, savo tikėjimo be judaizmo. Be ryšio su judaizmu neįmanoma suprasti net paprasčiausių krikščionybės sąvokų. Pavyzdžiui, negalėtume apibrėžti, kas mums yra Velykos, jei negrįžtume prie Išėjimo knygos, prie žydų Velykų. Jos yra esminis įvykis, Izraelio tautos pamatas. Štai kodėl dialogas su judaizmu yra toks svarbus.
Katalikų Bažnyčia per Vatikano II Susirinkimą radikaliai pakeitė savo santykį su judaizmu ir jo išpažinėjais. Tačiau, pasak kardinolo, apie krikščionių ir žydų santykius kalbančios Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate mokymas vis dar nėra pakankamai gerai įsisavintas. Katalikai vis dar menkai žino pagrindinius Bažnyčios dokumentus apie santykius su judaizmu, o dar mažesniu laipsniu jie yra įgyvendinti. Tad ir vienas sausio 17-ąją kasmet minimos dialogo su judaizmu dienos tikslų yra geriau susipažinti su šiuo Bažnyčios mokymu.
Lodzės arkivyskupas kardinolas Grzegorzas Ryś priminė kelias pagrindines Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate tezes. Pirmoji – „išrinktoji tauta“ tebėra išrinktoji tauta ir ji niekada nebuvo Dievo atmesta. Antroji, ne mažiau svarbi, yra ta, kad žydų negalima kaltinti dėl Viešpaties Jėzaus mirties. Trečioji svarbi Nostra aetate tezė yra antisemitizmo pasmerkimas. „Bažnyčia, atmesdama visus bet kokių žmonių persekiojimus, atmindama savo bendrą su žydais paveldą ir vadovaudamasi ne politiniais motyvais, o evangeline meile, gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų.“ (NA 4).
Kardinolas atkreipė dėmesį, kad Susirinkimo deklaracija nėra vienintelis dokumentas, kalbantis apie krikščionybės ir judaizmo ryšius. Ją papildo kiti svarbūs dokumentai dėl sielovadoje ir katechezėje vartojamų sąvokų, dėl galimybės krikščionims ir žydams melstis kartu, dokumentai ir popiežių žodžiai smerkiantys holokaustą ir pagerbiantys aukų atminimą. (jm / Vatican News)
