Kristaus Krikšto sekmadienis
DIEVO DŽIAUGSMAS
Mons. Adolfas Grušas
Pasakojimas apie Jėzaus krikštą Jordane yra labai svarbus, norint geriau suprasti krikšto, kuris padaro mus Bažnyčios nariais, prasmę. Tai iš tiesų yra dalyvavimas paties Kristaus gyvenime.
Evangelijos tekstas mus savotiškai tarsi perkelia į Pradžios knygos puslapius, į pradžių pradžią, į pirmuosius Biblijos vaizdinius, kai pasakojama apie Dievo Dvasią, sklendžiančią virš vandenų, apie begalinę jūrą, pripildytą neišsakomos gyvybės. Visos kūrinijos, kiekvieno mūsų egzistencijos pradžia yra įrašyta vandenyje, mūsų motinų įsčiose.
Krikšto apeigose atsispindi tas pirminis gimimo ir atgimimo, pradžių ir atkartojimų atspaudas. Jį paliudija Evangelijos tekste minima nuostabi detalė: „Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus“.
Balsas iš dangaus kalba apie gimimą. Sūnus – tai pirmas žodis, galingas paliudijimas širdžiai ir tikėjimui. Tai žmogiškos istorijos viršūnė. Kiekvieno iš mūsų krikšto metu tas dangiškas balsas irgi kartojo: „Tu esi mano sūnus“. Mes gimstame iš Dievo, nes Dievas gimdo Dievo vaikus, panašius į save. Mes visi priklausome vienam dangaus šaltiniui, mumyse gyvena dangaus Tėvo dvasia.
Antras mums tą dieną skirtas žodis buvo: „mylimasis“, o trečias: „gėriuosi“. Pastarasis terminas šiais laikais skamba kiek neįprastai, mes jo paprastai nenaudojame šnekamojoje kalboje, bet reikia pripažinti, kad jis yra nuostabus. Jame slypi mintis apie tai, kas kelia malonumą, ir jį galima būtų išversti dar ir taip: „Aš džiaugiuosi tavimi“. Balsas iš dangaus skamba iš aukštybių, išsakydamas visam pasauliui ir mūsų širdžiai Dievo džiaugsmą: „Man gera būti su tavimi. Sūnau, tu man patinki. Kiek džiaugsmo tu man suteiki!“
Mes, kurie neklausome, pasitraukiame, išduodame, girdime žodžius: „Džiaugiuosi tavimi“… Net keista: kokį džiaugsmą Dievui galiu suteikti aš - palūžusi nendrė, smilkstantis dagtis? Bet iš tiesų taip yra. Toks yra Dievo Žodis, atskleidžiantis jo širdies slėpinius. Ir taip bus amžinai.
„Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo“…
Reikia tik įvertinti šio posakio grožį ir siunčiamą žinią: prasiveria dangus, taip tarsi išreikšdamas nesulaikomą meilę, debesis praplėšia Dievo noras būti kartu. Dangus prasiveria taip, kaip mylimasis išskleidžia rankas, norėdamas apkabinti mylimąją. Iš atviro dangaus, tarsi balandis, atkeliauja paties Dievo gyvenimas, jis nusileidžia ant tavęs, tave apgaubia, įeina į tave, pamažu tave formuoja, perkeičia mintis, jausmus, viltis, kad paklustum švelniam, bet reikliam ir atnešančiam sielos giedrą tikros meilės įstatymui.
Krikštas – tai Kalėdų atkartojimas: Dievas dar kartą nužengia, įeina į mane, gimsta manyje, kad aš gimčiau Jame, gimsta naujas ir kitoks, įkvėpdamas man dangaus atodūsį.
Kiekvieną, net ir labiausiai apsiniaukusį rytą, stenkimės dar kartą išgirsti mūsų krikšto dieną pasigirdusio balso šnabždesį: „Mano sūnau, mano meile, mano džiaugsme“, ir tada pajusime, kad tamsa traukiasi, o drąsos balandis dar kartą išskleidžia sparnus…
