Pranašiškas šv. Jono Bosko sapnas
Tiesa, daug kur, įskaitant Vilniaus Šv. Jono Bosko parapiją, šventasis jau buvo paminėtas praėjusį sekmadienį, sausio 28-ąją. Kaip primenama Lietuvos saleziečių interneto svetainėje, jų steigėjas, šv. Jonas Boskas gimė 1815 metų rugpjūčio 16-ąją ir mirė 1888 metų sausio 31-ąją. Vienas iš didžiausių jo gyvenimo ir darbo vaisių buvo oratorijos, kuriose jis ir bendražygiai subūrė šimtus vaikų iš skurdžių kvartalų, apleistų, neprižiūrimų ir su labai menkomis ateities perspektyvomis, kad jie turėtų kur žaisti, mokytis ir melstis. Šį darbą iki šiol tęsia tūkstančiai saleziečių ugdytojų. Galima pridurti, kad jų kuriama ugdymo sistema išsiskiria tuo, kad, be įprastų mokyklų ir dienos centrų vaikams, saleziečiai taip pat administruoja daug profesinių ir amatų mokyklų, ypač besivystančiuose kraštuose, kuriuose jaunuoliai, merginos ir vaikinai, gali įgyti labai praktiškų specialybių, padedančių išlaikyti save, savo šeimą ir prisidėti prie bendrojo gėrio tiek miestuose, tiek kaimiškose vietovėse.
Pirmąją oratoriją kunigas Jonas Boskas dedikavo savo labai mylimam ir gerbiamam šventajam Pranciškui Salezui, vyskupui, nenuilstamam apaštalui, mokėjusiu derinti Evangeliją, džiaugsmą, optimizmą ir humanizmą. Iš čia ir „saleziečių“ vardas. Kunigo biografijoje primenama, jog šventasis yra susapnavęs keletą sapnų, kurie giliai įsirėžė į jo atmintį, nes buvo tarsi pranašystės arba vizijos, nurodžiusios tolimesnį kelią ar kalbėjusios apie praeitį. Kaip neseniai priminė saleziečių vyresnysis kardinolas Ángelis Fernándezas Artime, 2024 metais sukanka 200 metų nuo vieno tokio pranašiško sapno, kurį Jonas Bosko, tuo metu devynerių metų amžiaus berniukas, susapnavo.
Pasak paties Jono Bosko atsiminimų, jis sapnavo atsidūręs dideliame kieme tarp daugybės vaikų, kurie juokėsi, žaidė, o kai kurie keikėsi ar piktžodžiavo. Tai išgirdęs, jis metėsi link jų ir pabandė nutildyti, mojuodamas kumščiais ir bardamas. Tada pasirodė vyras spindinčiu veidu, kuris jį pakvietė vardu ir pasakė – „ne stumdymu, bet romumu ir meile laimėsi šiuos draugus.“ Jų pokalbis tęsėsi toliau, po kurio laiko prisidėjo ir ponia spindinčiais rūbais. Sapne mažasis Jonas neslėpė savo pasimetimo dėl to, ką sapnavo ir kas jo buvo prašoma. „Atėjus laikui – suprasi“, – užtikrino jį didingoji ponia.
Apie dvasinius šv. Jono Bosko gyvenimo ir darbo vaisius daug sako tai, kad iš saleziečių tarpo iškilo daug kitų šventųjų ir palaimintųjų, gerokai virš šimto, vienuolių, vyrų ir moterų, kunigų ir pasauliečių. Tarp jų daug kankinių ir tikėjimo liudytojų. Be to, yra užvestos bylos keturiasdešimčiai kitų vyrų ir moterų. Kai kurie pripažinti „Dievo tarnais“, kai kurie, jau patvirtinus jų herojiškas dorybes, „garbingaisiais“ – kitas etapas yra pripažinimas palaimintaisiais. Saleziečių žinių agentūra ANS primena, kad sausio 28 dieną Savonos-Noli vyskupijoje (šiaurės Italija) buvo paminėtas 100 metų nuo Dievo tarnaitės ir saleziečių bendradarbės Veros Gritos gimimo (1923 sausio 28 d.) Nepaisant silpnos sveikatos – 1944 metais per bombardavimą ji buvo labai suspausta slėptuvėje ir visam laikui sužalota – dirbo mokytoja įvairiose mokyklose, bendradarbiaudama su saleziečiais, gyvendama jų dvasingumu. Likus dviem metams iki mirties (1969 gruodžio 22 d.) – pradėjo patirti mistines vizijas, kurias aprašė, paprašyta dvasios tėvo, trylikoje sąsiuvinių, prieš keletą metų išleistų viename rinkinyje. (RK / Vatican News)
