Trečiasis eilinis sekmadienis

“Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.” (Mk 1, 14–20)

DIEVAS SU MUMIS

To meto nuotaikos neatrodė labai šviesios. Jonas Krikštytojas buvo suimtas ir, vadovaujantis sveiku protu, Jėzui vertėjo kiek palaukti, prieš pradedant pamokslauti žmonėms. Jis tyloje praleido trisdešimt metų, tai luktelėti dar šiek tiek atrodė tikrai menkniekis.

Tačiau Jėzus, taip kaip darys ir vėliau, visus nustebindamas, nutaria leistis į kelionę skelbti Gerosios Naujienos, pradėdamas nuo Galilėjos. Ta Geroji Naujiena – tai žinia apie tai, jog Dievas yra ne toks, kaip apie Jį pasakoja aukštieji kunigai. Tai Dievas kuris duoda, o ne reikalauja. Tai Dievas, kuris ne baudžia, o dovanoja, nes yra be galo geras. Iš tiesų tai tikrai gera naujiena!

Jėzus iš pat pradžios aiškiai pasako vieną dalyką: Jis neatėjo kurti naujos religijos, Jis taip pat neduos naujų taisyklių ar moralinių įsakymų. Jis skelbia susitikimą, kalba apie santykius, nes „Dievo karalystė čia pat“. Graikiškame tekste sakoma: „prisiartino Dievo karalystė“. Žmogus nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios stengėsi priartėti prie Dievo, tačiau tos pastangos buvo nesėkmingos. Sprendimas buvo kitur: pats Dievas prisiartino prie žmogaus, atėjo su juo susitikti. Jėzaus iš Nazareto asmenyje baigėsi visos pastangos ir aukos, siekiant priartėti prie Dievo. Jis jau yra su mumis, belieka tik Jį priimti…

„Atėjo įvykdymo metas“, – skelbia Jėzus. Tai reiškia: nebėra kada atidėlioti ar ieškoti pasiteisinimų. Svarbiausia akimirka yra dabar ir nebegalime sakyti: „kai turėsiu daugiau laiko“, „kai išeisiu į pensiją“ ar panašiai. Viskas yra dabar. Mes neturime laukti, kol tapsime šventi, kad pradėtume keistis ir nesitikėti, jog viskas taps labai skaidru ir aišku, kad galėtume priimti su mumis esantį Dievą. Dievas jau yra čia, dabar, šalia mūsų. Jį galime sutikti plaudami indus, taisydami rašinio klaidas, sėdėdami įstaigoje prie rašomojo stalo, ligoninės koridoriuose, vaiko šypsenoje, telefono skambutyje… Savo kasdienybėje mes esame kviečiami pajusti Dievo artumą. Šventaisiais netampama vien atliekant novenas ar rekolekcijas, bet sutinkant su Dievo buvimu kasdienybės banalume.

Evangelistas Morkus mums siūlo įsiklausyti į pasakojimą apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Jėzus „pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą“. Viskas prasideda nuo Viešpaties žvilgsnio. Ne būsimieji apaštalai pamato Viešpatį, bet Jis atkreipia dėmesį į juos. Dievas visuomet pamato mus dar tada, kai mums nė į galvą neateina pamąstyti apie Jį. Kaip tik todėl galime būti ramūs, matydami nuo Dievo nutolusius ar abejingus tikėjimui žmones: Dievas jau žvelgia į juos.

Visuomet kyla klausimas: ką tokio Jėzus įžvelgė tuose dviejuose žvejuose? Jis ieškojo mokinių, tai kodėl nenuėjo į to meto rabinų mokyklą? Ten Jis tikrai būtų radęs išsilavinusių ir Šventąjį Raštą išstudijavusių asmenų.

Petras ir Andriejus paprasčiausiai dirbo savo darbą, kuris neturėjo nieko bendra su tuo, ką jiems reikės veikti vėliau. Jėzus suprato viską apie juos, matydamas, kaip jie ruošia ir užmeta tinklus.

Iš to, kaip mes išgyvename savo dienas, galima suprasti, kas esame, pagal tai, kaip žmogus kalba su savo vaikais, įmanoma suvokti, koks jo santykis su gyvenimu, aistra, su kuria imamės savo darbų, leidžia įvertinti, ar esame laimingi.

Jėzus kviečia tuos žmones pasikeisti, pateikdamas pasiūlymą: vietoje žuvų gaudyti žmones. Vis dėlto, skaitydami Evangeliją galime pastebėti, kad mokiniai ir toliau plaukdavo žvejoti, toliau bendravo su savo šeimų nariais. Atrodytų teisėta būtų paklausti: kurgi yra tas jų pasikeitimas? Ką jie paliko?

Iš tikrųjų pasikeitė apaštalų mentalitetas: jų santykis su darbu ir su šeima.

Gyvenimo paslaptis yra mokėjimas atsiriboti, pasitikėti, liautis planuoti viską ir stengtis viską numatyti. Susidūrę su kokiu nors sunkumu ar liga, turime pasitikėti, jog mums pakaks jėgų tai įveikti. Nėra prasmės dėl rytdienos galimybių, kurių, galbūt nė nesulauksime, griauti šiandienos.

Šiems žvejams Jėzus sako: „Eikite paskui mane!“ Tai nuostabu! Jėzus niekuomet nepateikdavo galutinių sprendimų ar instrukcijų, kurių reiktų laikytis, niekuomet nesakė, ką reikia ar ko nereikia daryti. Tai krikščionybės grožis ir drauge sudėtingumas. Viešpats siūlo kelionę. Jei norime, galime Juo sekti. Krikščionybė – tai būti kartu su Jėzumi ir mokėti tai išgyventi su džiaugsmu.

Tolesnis Viešpaties pasiūlymas: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Gali atrodyti neaišku, kodėl Jėzus kviečia mokinius būti žvejais, o ne ganytojais. Žvejoti žuvis – reiškia žuvų mirtį, nes jos ištraukiamos iš joms įprastos terpės, be kurios negali gyventi. Žvejoti žmones – reiškia išvaduoti juos iš mirties, nes vanduo yra priešiška žmogui aplinka.

Tai ir yra atsivertimas. Apaštalai tampa žmonių žvejais, vadinasi, atsiliepia į kvietimą gelbėti gyvybę. Jie galvos apie kitus, o galiausiai atiduos savo gyvybę dėl kitų.

Ko gero, mokiniai nuėjo su Jėzumi paprasčiausiai dėl to, kad pasijuto mylimi, suprato, kad juos „pamatė“ Dievas ir pašaukė juos vardu. Tikriausiai todėl ir šiais laikais tiek vyrų ir moterų apsisprendžia sekti Jėzų. Jie suprato, kad jų laimė priklauso nuo to mylinčio žvilgsnio …

Adolfas Grušas