Vatikano dikasterijos sekretorė: „Bažnyčiai reikia moterų“
Iš Mozambiko į Romos kuriją – s. Simona Brambilla, Paguodos seserų kongregacijos misionierė, popiežiaus Pranciškaus paskirta Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų dikasterijos sekretore, dalijasi mintimis apie naująją tarnystę.
Norint, kad taika pasaulyje sudygtų ir augtų, reikalinga esminė matrica: sveiki vyro ir moters santykiai. Tuo įsitikinusi naujoji Vatikano Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų dikasterijos sekretorė s. Simona Brambilla. 58 metų vienuolė, Paguodos seserų kongregacijos misionierė yra pirmoji moteris, einanti šias pareigas. Be to, ji yra antroji vienuolė, tapusi Vatikano dikasterijos sekretore – po s. Alessandros Smerilli, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos sekretorės.
Ar šis paskyrimas – moters vaidmens pašvęstame gyvenime pripažinimas? S. Simona Brambilla sako, kad šis Šventojo Tėvo pasirinkimas vyksta vis labiau sinodiniame, atviresniame, evangeliniame, dialogiškame bažnytiniame kelyje. Popiežiaus Pranciškaus pasakymų apie moteris yra tikrai daug. „Mane ypač sužavėjo popiežiaus žodžiai 2024 m. sausio 1 d. Švč. Dievo Motinos iškilmės ir Pasaulinės taikos dienos homilijoje: „Bažnyčiai reikia iš naujo atrasti savo moterišką veidą sekant Marija: panašesnį į jos, moters, Mergelės ir Motinos, kuri yra pavyzdys ir tobulas asmuo; suteikti erdvės moterims ir skatinti sielovadą, kurią sudaro rūpestis, kantrybė ir motiniška drąsa. Pasaulis taip pat turi žvelgti į motinas ir moteris, kad atrastų taiką, pabėgtų iš smurto ir neapykantos rato, atgautų žmogišką žvilgsnį ir širdį. Kiekviena visuomenė turi priimti kiekvienos moters dovaną: ją gerbti, saugoti, vertinti, žinodama, kad kas nuskriaudžia bent vieną moterį, išniekina Dievą, gimusį iš moters““, – sakė s. Simona Brambilla. Pasak jos, norint, jog sudygtų, augtų ir bręstų taika kiekvieno žmogaus širdyje, tarp žmonių, tarp tautų, pasaulyje, reikia pirmapradžio dirvožemio derlingumo: sveikų, pagarbių, pasitikinčių, švelnių, gyvybiškų santykių tarp vyro ir moters. Panašiai kaip turėjo būti laikų pradžioje, tame sode, kuriame Dievas mėgo vaikščioti pučiant dienos vėjui, ieškodamas vyro ir moters.
Kaip ji priėmė šį paskyrimą? Skambutis sutrikdė jos planus po 2023 m. gegužės–birželio mėn. Generalinės kapitulos, kai baigė 18 metų tarnystę savo kongregacijos valdyme. Šį paskyrimą ji priima kaip pašaukimą, kvietimą tęsti misiją kitaip – pašvęstiesiems vyrams ir moterims, tarp jų ir su jais.
Ar šis paskyrimas galėtų prisidėti suteikiant Bažnyčiai moteriškesnį veidą? Lapkričio 30-ąją popiežius kalbėjo Tarptautinei teologijos komisijai apie būtinybę „demaskulinizuoti“ Bažnyčią, o gruodžio 4–5 dienomis vyko Kardinolų susitikimas, kurio pagrindinė tema buvo būtent moteriška Bažnyčios dimensija. Pasak s. Simonos Brambillos, tai ne tik skatina ir tolesnius temos apmąstymus, bet jie turi virsti veiksminga praktika, kuri neabejotinai jau vyksta per aktyvesnį moterų dalyvavimą įvairiuose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse. Taip pat reikia pagilinti moteriškos Bažnyčios ir misijos dimensiją plačiąja prasme: mąstymo, artimo meilės, jautrumo, dvasingumo, veiklos, misijos modeliai ir dinamika, įkūnijantys du gyvybiškai svarbius moteriškojo ir vyriškojo pradų aspektus ir atsižvelgiantys į būtiną sąveiką tarp jų.
Pašvęstasis gyvenimas ilgą laiką buvo sinodalumo laboratorija. Kaip tai gali padėti visai Bažnyčiai keliauti kartu? Kaip skaitome apibendrintame Sinodo susirinkimo pranešime, krikščionių bendruomenė su dėmesiu ir dėkingumu žiūri į sinodinio gyvenimo ir bendro įžvalgumo praktikas, kurias per šimtmečius kūrė pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, tad, pasak naujosios dikasterijos sekretorės, svarbu išklausyti ir atskleisti tas sinodalumo patirtis, kurios šiandien egzistuoja pašvęstame gyvenime ir yra vaisingos galbūt būtent savo mažumu, paprastumu, tyla.
Kaip misionierė ji gyveno Mozambike, o ką misionierė veiks Vatikano dikasterijoje? Patirtis Mozambike, bendravimas su vietiniais vienuolę iš esmės pakeitė, atverdamas naujus horizontus žmogiškuoju, dvasiniu ir misionierystės lygmeniu. S. Simona pasakoja, kad tai buvo gyvybiškai svarbūs mainai, įvykę per malonę, įsirėžę į širdį, visą tą patirtį ji atsineša į Dikasteriją tikėdamasi, kad tai padės ugdyti klausymąsi, pagarbą, dialogą, dėkingumą ir nuolankiai bendradarbiauti kuriant tiltus, o ne kliūtis.
(DŽ/Vatican News)
