Kardinolas P. Erdo: gerą atgailą rodo ne perkreiptas veidas, o džiaugsmas
Atgaila yra ne vien jausmas, bet ir veiksmas, kuris turi būti atliekamas su teisinga intencija. Jėzus nustatė savo mokiniams aukštus standartus ir patvirtino jau Senajame Testamente aprašytas atgailos praktikas: maldą, pasninką ir šalpą. Tačiau Jėzus kritikuoja tuštybę ir suinteresuotumą, kurie kartais lydi net ir atgailos veiksmus. „Dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse“, – sako jis. Ir šiandien, pažymėjo kardinolas P. Erdo, socialinės pagalbos veiksmus dažnai lydi „trimitai“ – savęs reklama ar propagandiniai siekiai. Viešpats kalba apie veidmainystę, nes tikrasis išmaldos davimo siekis tokiais atvejais yra ne gailestis ir pagalba artimui, o savęs pašlovinimas.
Dažnai padedame bankiniu pervedimu. Tačiau, pasak kardinolo, neturime išleisti iš akių nuasmenėjimo rizikos. Artimo meilei reikia konkretumo ir asmeniškumo. Kartais lengviau pervesti pinigų, nei pasiteirauti asmens, ko jam iš tiesų reikia. Mūsų individualistinis gyvenimo būdas prisideda prie ryšių nuasmeninimo. O tai, pakartojo kardinolas, didina pavojų, apie kurį perspėjo Viešpats: kad labdara taps priemone laimėti palankiai viešajai nuomonei. Šalpos kaip atgailos tikslas visai kitas.
Viešpats kviečia melstis paprastai, net „slapta“, savo kambarėlyje. Kaip ir išmaldos davimo atvejais, kai kurie Jėzaus amžininkai norėjo pasigirti prieš kitus savo mintinai išmoktomis ilgomis maldomis, kurias kalbėdavo viešose vietose. Suprantama, Jėzus nebuvo prieš bendruomeninę ir viešą maldą, kurioje pats dalyvavo ir kuri yra esminė Bažnyčios gyvenimo dalis nuo pat apaštalų laikų. Tačiau jis norėjo pabrėžti tikrąją maldos vertę. Ir, galima pridurti, tai, kad mūsų meilė Dievui neapsiribotų tais momentais, kai esame matomi kitų. Tegul ji tęsiasi ir tada, kai liekame vieni, kai liekame tyloje. Todėl, anot vengrų kardinolo, jis džiaugiasi, kai bažnyčių durys yra atviros ne tik per Mišias ir kai žmonės įpranta į jas užeiti bei sukalbėti trumpą maldos dienos metu.
Jėzus kritikavo ir tuos, kurie perkreipia veidus, nes tikisi žmonių, o ne viską matančio Dievo pripažinimo. Toks pasninkas nėra autentiškas. Atgailos tikslas, pasak Vengrijos primo, yra padėti žmogui atgaivinti asmeninį ryšį su Dievu. Ir jei taip įvyksta, jei atgaila gera, to ženklas yra ne perkreiptas veidas, o didelis ir tikras džiaugsmas, sugrįžimo į malonės būseną pojūtis. Pasninkas – susilaikymas nuo maisto ar kitų dalykų – nereiškia, kad jie yra žalingi ar neteisingi. Tai būdas žadinti mūsų budrumą, išlaikyti atviras širdis Dievo artumui ir jo paraginimams.
„Šiais metais tegul mūsų atgaila ir pasirengimas Velykoms būna paženklinti artimo, asmeninio santykio su Dievu stiprinimu. Tegul iš to gimstantis slėpiningas džiaugsmas tampa mūsų santūrių ir konkrečių meilės darbų šaltiniu, kad galėtume iš tiesų pasirengti Kristaus Prisikėlimo džiaugsmui. Amen“, – meldė kardinolas P. Erdo. (RK / Vatican News)
