„Kunigystė“ – kino žvilgsnis į kunigo kasdienybę
Užfiksuoti kunigo kasdienybės atspalvius už parapijos ribų, parodant tai, ko žmonės dažnai nepastebi. Tai filmo „Kunigystė“ tema, kurį sukūrė režisierius Damienas Buyer, nusprendęs įamžinti grupės prancūzų parapijų kunigų gyvenimą, daugiausia dėmesio skirdamas dažnai pamirštamiems kunigystės aspektams. Režisierius tai įgyvendino „apversdamas išpažintį aukštyn kojomis: paprašiau kunigų papasakoti savo istoriją visuomenei, parodyti ir sunkumus, ir galimybes, kurias jiems suteikia gyvenimas“. Pasak režisieriaus, iš pradžių buvo juntamas tam tikras susikaustymas, bet galiausiai jie sugebėjo atsiskleisti kasdienėje veikloje, pristatydami naują įvaizdį. Taip filme buvo parodytas sportuojantis kunigas, dalyvaujantis dviračių turnyre, kitas – aktyviai dirbantis aplinkosaugos srityje su jaunimu, trečias – laisvalaikiu mėgstantis važinėtis riedlente. Parodyti ir socialiniai įsipareigojimai, pavyzdžiui, misijos užsienio šalyse ir bendruomeninis gyvenimas.
Projekte dalyvavo penki kunigai iš įvairių Prancūzijos vietų. „Tai filmas, kuriame kalbama apie tiesą, bet nepretenduojama apibūdinti visų kunigų gyvenimą apskritai. Filme atsikleidžia kiekvieno iš jų autentiškumas, per užfiksuotus vaizdus galime pasakyti, kad yra kažkas didingesnio ir gražesnio, kas dažnai lieka paslėpta. Jei pažiūrėjus filmą žiūrovams kyla noras susitikti ir pažinti šiuos žmones, vadinasi, tikslą pasiekėme“, – sako režisierius.
Damienas Buyer siekė pristatyti kunigus ne iš privilegijuotos pozicijos, o kaip tarnus, ir būtent tai lėmė filmo sėkmę Prancūzijoje, kur kino teatrai buvo pilni. „Išėjus iš kino teatro visi žiūrovai kalbėjo apie Jėzų. Tikiuosi, kad filmas taip pat bus įvertintas visame pasaulyje“, – sako D. Buyer.
Renkantis kunigus filmavimui buvo atsižvelgta į keletą esminių kriterijų: „Rinkomės žmones, kurie turėjo ką parodyti, visų pirma dėl to, kad filmas yra paremtas audiovizualiniu aspektu, todėl reikėjo vaizdų. Skambinome kunigams, norėdami pasirinkti asmenybes, kurios gali papasakoti savo istoriją. Kai kurie iš karto padėdavo ragelį. Kiti atsisakė filmuotis jau susitikus. Reikėjo didelio abipusio pasitikėjimo, nes režisierius norėjo leistis į jų gyvenimų gilumą. Pasitikėjimas atsirado laikui bėgant, pasikeitė ir filmo tikslas. Iš pradžių norėta kurti filmą ne apie kunigus, o apie sekimo Kristumi prasmę. Viena iš daugelio galimybių juo sekti buvo būti kunigu. Režisierius norėjo perteikti žinią, kad kunigystė nėra vienintelis būdas sekti Kristumi, bet, be jokios abejonės, tai ypatingas kelias. Filmavimo pabaigoje daugelis motinų pasakojo, kad šis filmas kalbėjo apie jas: motinos aukos dėl savo vaikų yra tokios pat, kaip kunigų dėl tikinčiųjų. Tačiau ir džiaugsmas dėl pasiekimų yra toks pat, pasakojo režisierius.
Tarp filmo kūrime dalyvavusių kunigų yra kun. Gaspard’as Craplet iš Šv. Jono Marijos Vianėjaus draugijos, kuris pasakojo apie filmavimų metu patirtas emocijas. „Tai buvo nepaprasta dvasinė patirtis. Iš pradžių buvo ir nerimo, nes pasakojome tai, apie ką niekada nekalbame. Mes parodėme kunigystės autentiškumą ir tai nėra lengva. Bet buvo labai gražu“. Kunigai turi „susitepti“ rankas ir eiti susitikti su žmonėmis, priartindami Kristų prie žmonių: tai kunigystės prasmė kunigui Gaspard‘ui. „Pasakojome realybę, net pačius sunkiausius savo kelionės momentus. Bet su Kristaus pagalba mes galime juos įveikti. Kiekvieną kartą, kai pažiūriu šį filmą, mano noras būti kunigu vis stipresnis“, – sakė kunigas Gaspard‘as.
(DŽ/Vatican News)
