Moterys ir valdžia – pagal atvaizdavimus ant IV a. krikščionių sarkofagų
Vienuolinis gyvenimas, kokį jį pažįstame šiandien, – tiek kontempliatyvus, tiek aktyvus – vystėsi du tūkstančius metų. Christine Schenk, remdamasi literatūriniais šaltiniais, pasakoja apie moteris ankstyvojoje krikščionybėje. Šiame antrame straipsnyje ji nagrinėja archeologinių tyrimų duomenis apie ankstyvųjų krikščionių moterų vaizdavimą ant III a. pabaigos – V a. pradžios sarkofagų skulptūrinių frizų.
Kadangi didžioji dalis istorijos remiasi literatūriniais įrašais, kurių autoriai yra vyrai, atrasti patikimų istorinių duomenų apie ankstyvąsias krikščiones moteris sudėtinga. Krikščionybė remiasi rašytiniu žodžiu kaip pagrindine savo istorijos pažinimo priemone.
Pirmuosius keturis krikščionybės istorijos šimtmečius (ir net šiandien) Bažnyčios atstovai pateisino moterų vadovavimo ribojimą, kartodami Timotiejui skirtą pamokymą, kad moterys susirinkime tylėtų, nemokytų ir nevadovautų vyrams (žr. 1 Tim 2, 12).
Tačiau krikščionių laidojimo mene nuo III a. pabaigos iki V a. pradžios moterys vaizduojamos ir mokančios, ir pamokslaujančios. Čia galima tik trumpai aptarti šią įdomią temą.
Tiek krikščionims, tiek pagonims romėnams sarkofagas buvo ne tik laidojimo įrankis, bet ir prasmės kupinas paminklas. Romėnų laidojimo menas turėjo rekonstruoti mirusiojo tapatybę ir įamžinti jo vertybes bei dorybes.
Tokį brangų kapą galėjo sau leisti tik turtuoliai, o planavimas, kaip žmogus norėjo būti prisimintas, buvo svarbus procesas. Atvaizdas su ritiniu, krepšeliu ritiniams ar knyga liudijo mirusiojo išsilavinimą, statusą ir turtingumą.
Tiek krikščionės moterys, tiek vyrai buvo įamžinami ir idealizuojami kaip statusą, autoritetą, išsilavinimą ir religinį atsidavimą turintys asmenys. Kai mirusysis laidotuvių portrete buvo vaizduojamas su ritiniu ar ritinių rinkiniu šalia biblinių scenų, tai taip pat pabrėžė Šventojo Rašto išmanymą.
Per trejus metus autorė išnagrinėjo 2119 III–V a. sarkofagų ir fragmentų atvaizdų ir įrašų, įskaitant visus viešai prieinamus krikščioniškų sarkofagų atvaizdus. Išsami pasirinktų ikonografinių motyvų analizė parodė, kad daugelis ankstyvųjų krikščionių moterų buvo įamžintos kaip statusą, įtaką ir autoritetą savo bendruomenėse turinčios asmenybės.
Labai reikšmingas atradimas yra tas, kad krikščionių moterų asmeninių laidojimo portretų yra tris kartus daugiau nei krikščionių vyrų. Tikimybė, kad tai atsitiktinumas, yra mažesnė nei 1 iš 1000.
Daugelyje sarkofagų reljefų mirusios moterys vaizduojamos biblinių scenų kontekste, gestikuliuodamos rankomis arba laiko ritinius, knygas. Tai liudija, kad IV a. moterys nepaisė patarimų tylėti.
Tokių atvaizdų paplitimas rodo, kad atsirado nauja moters tapatybė. Moteris, išmananti Bibliją, autoritetinga mokytoja. Kitas reikšmingas atradimas yra tas, kad šalia moterų šiuose atvaizduose statistiškai du kartus dažniau buvo apaštalų figūros (dažnai Petro ir Pauliaus), tikriausiai siekiant patvirtinti jų religinį autoritetą.
Ankstyvųjų krikščionių sarkofagų ikonografija rodo, kad moterys krikščionės buvo išsilavinusios, pamaldžios ir turtingos. Sprendžiant iš pavienių moterų sarkofagų skaičiaus, kai kurios buvo vienišos moterys arba našlės, primenančios ankstyvąsias našlių ir mergelių bendruomenes, aptartas pirmajame šio ciklo straipsnyje.
Kadangi daugelis jų vaizduojamos su skaromis ir gestikuliuojančios Biblijos scenų fone, galime daryti prielaidą, kad jos gerai išmanė Šventąjį Raštą ir norėjo būti vaizduojamos kaip tikinčios Dievo galia išgelbėti ir kaip Jėzaus gyvenimo bei išgydymo stebuklų mokytojos. Jų bendruomenės idealizavo jas kaip išsilavinusias asmenybes, turinčias įgaliojimus skelbti ir mokyti Šventojo Rašto.
Tikėtina, kad vėlesnės Romos „Bažnyčios motinos“, tokios kaip Marcelė, Paula, Melanija Vyresnioji, žavėjosi šiais ankstyvaisiais moterų pavyzdžiais, kurie įkvėpė jas mylėti ir mokytis Šv. Rašto.
Literatūriniai šaltiniai apie jas atitinka archeologinius radinius ir patvirtina tai, ką šiuolaikiniai mokslininkai, tarp jų ir popiežius Benediktas XVI, teigė anksčiau: moterys ankstyvojoje krikščionybėje turėjo daug didesnę įtaką, nei visuotinai manoma ir pripažįstama.
Nors literatūriniuose šaltiniuose vyrauja vyrai, archeologiniai laidojimo portretai liudija, kad krikščionių moterų, prisimenamų kaip turinčių didelę bažnytinę valdžią savo bendruomenėse, buvo daugiausia. Moterys, susibūrusios aplink šias „Bažnyčios motinas", tapo vienomis pirmųjų moterų religinių bendruomenių.
(DŽ/Vatican News)
