Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (vasario 18 d.)
Palendrių benediktinų iniciatyva bei rūpesčiu išverstame Trondheimo vyskupo Eriko Vardeno straipsnyje apie praktinį deklaracijos „Fiducia supplicans“ taikymą paaiškinama, kuo skiriasi bažnytinis ir pastoracinis palaiminimai, primenama, kad „aukščiausias Bažnyčios tikslas ir įstatymas – gelbėti sielas“. Tarp sinodiškumo temai skirtų publikacijų kasdieniam bažnytinių bendruomenių gyvenimui itin aktualus Giedrės Kemėšienės straipsnis „Apie švaistymą Bažnyčioje“. „Stebėdama Bažnyčios gyvenimą ir būdama jo dalimi pastebiu reiškinį, kurį tenka įvardyti gana nebažnytišku žodžiu – neūkiškumas. [...] Neūkiški sprendimai sukuria švaistymą, o švaistymas – stoką. Ir jeigu švaistūniško elgesio pasekmės yra akimirksniu pastebimos, pavyzdžiui, versle arba šeimoje, tai Bažnyčioje jos gali būti ne tokios akivaizdžios. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iššvaistyti galima daug ką ir pačiais įvairiausiais būdais. O būdų įvairovė ir mastai tiesiogiai siejasi su mūsų pareigomis ir atsakomybės laipsniu Bažnyčioje, su mūsų įpročiais ir nuostatomis,“ – straipsnio įžangoje rašo Giedrė Kemėšienė, toliau konkrečiai aptardama, kokių problemų kyla dėl vidinės komunikacijos, geros vadybos trūkumo, kiek Bažnyčios bendruomenės netenka dėl nepastebimų ar nepuoselėjamų jos narių talentų, kokia svarbi kiekvienos veiklos ar iniciatyvos savirefleksija, darbo etika Bažnyčioje, komunikacija socialiniuose tinkluose, kritikos konstruktyvumo poreikis ir kiti svarbūs praktiniai klausimai. Vasario „Artumos“ numeryje skaitytojai ras pašnekesį su jaunaisiais Carito savanoriais, vertingų patarimų apie jautriuosius vaiko raidos periodus, pokalbio su 2023-ųjų metų Laisvės premijos laureatu Petru Plumpa tęsinį bei išsamų LVK sekretoriato kalbos redaktorės Violetos Micevičiūtės paaiškinimą, kodėl turėtume vartoti „sinodiškumo“, o ne į pirmuosius Sinodo dokumentų vertimus prasprūdusią „sinodalumo“ sąvoką.
Vasario 16-ąją Vilniaus arkikatedroje tradiciškai buvo aukotos Mišios už Tėvynę. Homilijoje Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas džiaugsmingas vasario vidurio šventes susiejo su Pasninko ir Atgailos laikotarpio pradžia, remdamasis popiežiaus Gavėnios žinia, pavadinta „Per dykumą Dievas veda mus į laisvę“.
„Piliečių kilnumas kyla iš žmogaus prigimties – žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kurį mums reikia apsaugoti tiek nuo išorinių, tiek nuo vidinių pavojų. Tai vyksta dykumoje. Ten išmokstame pamoką, kad ne viskas, ko trokštama ar kas įvardijama laisvės vardu, iš tikrųjų mus veda tikrosios laisvės link. Dažnai tai tampa įrankiu mus vėl pavergti. Visa tai reikia turėti omenyje siekiant kurti taiką, teisingumą ir nuolatinę gerovę. Ne mažiau už apsaugą nuo svetimų priešų svarbi mūsų pačių širdžių apsauga, kad išsaugotume Dievo duotą kilnumą.
Dievo Apvaizda, mus išvedusi iš vergijos, toliau moko, kaip gyventi laisvėje. [...] Gavėnios praktikos skirtos tam, kad mumyse labiau įsišaknytų laisvės kelias. Ir kad nepasimestume tame dykumos kelyje, mums siūloma malda, pasninkas ir išmalda. Malda – šie metai popiežiaus paskelbti Maldos metais, kad pasirengtume 2025-iesiems – Jubiliejiniams metams. Ir turime dėl ko melstis. Pirmiausia melstis už taiką pasaulyje. Melstis už Ukrainą, už kovojančius, už pabėgėlius. Sueis dveji metai nuo Rusijos puolimo siekiant okupuoti Ukrainos sostinę. Nenuleiskime ir mes rankų. Visų pirmiausia maldoje. Pasninkas nėra tik susilaikymas nuo mėsos, atsisakymas saldumynų ar ko kito Gavėnios metu, bet ir mūsų visuomenę paveikiantys sprendimai,“ – mišių už Tėvynę homilijoje kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas.
(Parengė G. Tamaševičius)