Šeštasis eilinis sekmadienis
Anuo metu pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti.“ O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40–45)
DIEVO ĮSTATYMAS
Jėzaus iš Nazareto istorija persipynė su daugybe kitų žmonių istorijų. Faktiškai visur mes galime surasti Jo pėdsakus ir niekuomet negalime būti tikri, kad tai tinkamai suvokėme. Viskas priklauso nuo to, ar pats Jėzus norėjo mums papasakoti apie save. Šiandien atėjo raupsuotojo eilė…
Evangelijoje minimas raupsuotasis neturi nei vardo, nei veido bruožų, nes jis yra kiekvienas žmogus. Tai mes esame tas raupsuotasis, jo yrantis kūnas. Toks yra kiekvieno kūno likimas.
Raupsuotasis, kreipdamasis į Jėzų, visų mūsų vardu klausia: „Dieve, ko tu man linki?“ Net ir šiais laikais girdime nuomonę, kad skausmas yra bausmė už nuodėmes arba bent jau tokia yra „Dievo valia“. Kažkodėl visuomet siekiame, kad Dievo valia sutaptų su liūdnais, neigiamais ir, bet kuriuo atveju, nemaloniais mūsų gyvenimo įvykiais.
Mes nesuprantame, ką tuo metu reiškė būti raupsuotu.
Kunigų knygos žodžiai apie tai kalba labai aiškiai: visiems raupsuotasis yra vaikščiojantis numirėlis, atstumtasis. Raupsai yra odos liga. Iš esmės raupsuotieji buvo gyvi mirusieji, nes oda žmogus liečiasi su išore. Mums visiems reikia, kad mus kas nors mus glamonėtų, apkabintų ir liestų. Kiekviena gyvybė, jei jos niekas neliečia, miršta nuo tylos. Širdis gali mirti, jei yra niekam nereikalinga. Žydų visuomenėje susirgęs raupsais žmogus turėjo gyventi už miesto sienų, atokiau nuo visų, o kam nors prie jo priėjus, turėjo šaukti: „Raupsuotasis, raupsuotasis“, ir skambinti varpeliu, pranešdamas apie save. Buvo manoma, jog tai užkrečiama liga.
Stebuklas įvyko todėl, kad Jėzus pajuto užuojautą. Kunigams raupsuotasis yra atvejis, Jėzui jis yra žmogus, kuriam reikia pagalbos. Todėl Viešpats sulaužo draudimą ir paliečia raupsuotąjį, žinodamas, kad pagal Įstatymą, Jis pats tampa nešvarus. Ši tema laikas nuo laiko kartojama visoje Evangelijoje pagal Morkų bei Pauliaus laiškuose: įstatymai patys savaime nėra svarbūs, bet tik tiek, kiek tarnauja žmogui. Jėzaus gailestingumas pakyla aukščiau Įstatymo. Niekada nepamirškime: Dievui žmogus visada yra švarus ir vertas daugiau, nei Įstatymas.
Koks gražus šis Jėzaus meilės prisilietimas! Gera žinoti, kad Dievas nesibjauri mūsų klaidų ir menkumo net tada, kai jos yra atstumiančios ir purvinos. Kai žmogus Jo gailestingumo šaukiasi su nuolankumu ir tikėjimu, tokiam gailestingumo ribos neegzistuoja. Dievo meilė visada yra didesnė už mūsų nuodėmę, nes Jis žino, kad, kai visi žmogų atmeta, jam pirmiausia reikia meilės.
Mums tikrai reikia įtikinti save, kad Evangelija yra kitokia, kad mūsų Dievas yra kitoks! Ne mūšio lauke sukaupti nuopelnai suteikia mums laisvą priėjimą prie Jo, bet mūsų troškimas susitikti su Juo. Mūsų nuodėmės yra ne kliūtis, bet vartai į Jo malonę ir meilę. Trumpai tariant, Dievas paliečia tik tuos, kurie žino apie savo raupsus. Nuodėmė yra susitikimo su Juo vieta. Tik varge galime prisiliesti prie Gailestingumo.
Morkus mums primena, kad Dievas nori tik išgydytų vaikų. Dievas gydo. Jis nesukūrė nei mirties, nei raupsų, nei karo. Mes nežinome, kaip Dievas gydo, tačiau žinome, kad Jis to nepadarys, padidindamas stebuklų skaičių. Mes nežinome laikų, kada viskas išsipildys, bet žinome, kad Jis kovoja drauge su mumis, įsitraukia į mūsų veiklą, primindamas mums, kad Jis daro viską, kad mes darytume viską…
Reikia tik nepamiršti, jog Dievas nori, kad „būtume švarūs“…
Adolfas Grušas
