Nuncijus Ispanijoje: kad Velykos nevirstų spektakliu
Jis kalbėjo Ponferados mieste, esančiame Kastilijos ir Leono provincijoje, surengtoje konferencijoje apie artėjančią Velykų savaitę ir jos tradicijas. Ponferados mieste gyvuoja viena iš seniausių, apie 4 amžius skaičiuojanti brolija – Jėzaus Nazariečio karališkoji brolija – kuri rengia velykines procesijas.
Velykos, pasak arkivyskupo, yra mūsų atpirkimo vainikas ir visų krikščioniškų švenčių motina. Amžinasis Žodis, vienintelis Tėvo Sūnus, įžengė į pasaulį įsikūnydamas Mergelės įsčiose ir, pakilęs ant kryžiaus, veda žmogų į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
Arkivyskupas B. Auza priminė, jog popiežius Pranciškus daug kartų gėrėjosi įvairiomis liaudies pamaldumo formomis – turtingais ir kūrybingais būdais, kuriais Dievo tautos dalis, veikiama Dvasios, tam tikroje geografinėje vietoje išreiškia savo tikėjimą, jį perduoda, saugo, puoselėja. Būtų galima pasakyti – evangelizuoja pati save.
Kita vertus, pastarųjų dešimtmečių sociologiniai duomenys apie tikėjimo praktikavimą Ispanijoje rodo, kad šalis kasdien vis sekuliaresnė. Taip susiduriame su paradoksu – Didžiosios savaitės ir kitose procesijose uoliai dalyvauja daug žmonių, kurie nėra praktikuojantys katalikai, neretai – visai netikintys. Tokiu atveju procesijos ir tradicijos atlieka tik tam tikrų emocijų žadinimo arba kėlimo, puikaus teatralizuoto spektaklio, turistinės ir ekonomiškai naudingos reklamos vaidmenį ir beveik nieko daugiau. Kai kurie laisvamaniai bei sociologai sako – tikėjimas miręs, o tai, kas liko, yra ne tikinčio žmogaus pamaldumo išraiška, bet kultūrinė manifestacija.
„Bet ar iš tiesų taip yra? Taip nėra, nebus ir niekada negali būti mums, kurie giliai tikime į Kristų kaip į savo Gelbėtoją. Mums Didžioji savaitė, jos įvykiai yra susiję su tikėjimu ir protu. Tie, kurie siekia mus įtikinti, kad Didžioji savaitė tėra kultūrinė pramoga turistų pinigams surinkti, kad procesijos ir kitos pamaldžios praktikos tėra žmogaus veiksmai, kuriais jis išreiškia savo laisvę, jos išdidina patį žmogų, iškelia jį į visa ko centrą, aukština jo laisvę, bet atitolina jį nuo Dievo. Taip, paradoksaliai, jį padaro atsitiktinumo vaisiumi, beasmeniu, efemerišku ir, trumpai tariant, iracionaliu: tai nauja nihilizmo išraiška. Taip tvirtinama, kad Viešpaties kančios pasakojimas Evangelijose niekuo nesiskiria nuo graikų tragedijų“, – sakė apaštališkasis nuncijus. Jei religinės tradicijos virsta paprastomis kultūrinėmis apraiškomis, jos nebeatsako į didžiuosius klausimus, kurie jaudina žmogaus širdį. O be šio turinio, be dvasinio paveldo galiausiai jų pačių laukia žlugimas. Be to, kaip yra rašę patys Ispanijos vyskupai, sekuliari kultūra, rodos, dirbtinai stengiasi kurti visuomenę be religinių nuorodų, be Dievo garbinimo ir be jokio amžinojo gyvenimo siekio, išimtinai žemišką, paremtą vien pačiais žmogaus ištekliais ir orientuotą beveik vien į naudojimąsi žemės gėrybėmis. O popiežius Pranciškus šiemetinėje Gavėnios žinioje pakvietė drąsiam pasirinkimui: matyti tai ne kaip mirties agoniją, o kaip gimimą, naują pradžią, išėjimą iš vergijos, naują kvietimą atsiversti, kad skelbtume Prisikėlimo šlovę.
O Prisikėlimo nesuprasime be Įsikūnijimo slėpinio. Kai apaštalas Paulius rašė, kad graikų išminčiams kryžius yra kvailystė, jis kalbėjo apie jų mąstymo prielaidą, jog dievybė negali būti apribota kūnu, nemirtingas tapti mirtingu, negali kentėti tas, kuris yra virš juslių. Kitaip tariant, pats įsikūnijimas, kaip tvirtino II amžiaus neoplatonikas filosofas Celsas, yra ne tik neįmanomas, bet ir nevertas Dievo. Juk, klausia šis filosofas, ar žmogus savo blogais veiksmais nepykdo Dievo labiau už beždžiones ir peles? Taigi, žmogus yra savęs paties ir pasaulio kalinys, ne itin įdomus ir vertingas dievybei. Tokios perspektyvos tęsinį, tam tikra prasme, regime tame, ką įvairūs popiežiai vadino „mirties kultūra“, o Pranciškus – „išmetimo kultūra“. Joje žmogus yra užsidaręs savo interesuose, savo laisvę suvokia savanaudiškai ir nepaisydamas kitų, svarbiausias kriterijus jam – ne supratimas, o jo paties emocijos. Toks žmogus nebemato, kad jo gyvenimo prasmė yra būti dovana kitiems.
Krikščioniško tikėjimo širdyje matome visai priešingas nuostatas – įsitikinimą, kad amžinasis žmogaus likimas yra Dieve, taip pat įsitikinimą, kad nepriklausome vien sau, bet esame nešami malonės srauto ir esame Kristaus Kūno dalis. Tai skelbia Velykos, Įsikūnijusio Žodžio laisvai priimta mirtis ir mums kelią atvėręs Prisikėlimas. Ir, priešingai nei senieji filosofai, ant kryžiaus matome ne bejėgę dievybę, prieštaraujančią sau pačiai, o neišmatuojamą Dievo Sūnaus dosnumą ir meilę, kuri mus traukia link jo, pažymėjo apaštalinis nuncijus B. Auza, savo klausytojams palinkėjęs vaisingo ir švento velykinio Atpirkimo slėpinio šventimo. (RK / Vatican News)
