„Bažnyčios Motinos“, gyvenusios IV a.
IV amžius prasidėjo žiauriu krikščionių persekiojimu, ypač Rytuose. Po ilgos kovos dėl valdžios Konstantinas tapo imperatoriumi. Konstantino, jo sūnų ir motinos Elenos palankumo dėka Bažnyčia šioje epochoje įgijo neregėtą galią ir įtaką. Bažnyčios vyrai gaudavo gausių privilegijų iš aristokračių krikščionių moterų, tokių kaip Olimpija, Melanija Vyresnioji, Melanija Jaunesnioji ir Paula. Krikščionių bendruomenės, iki tol susitikdavusios didesniuose namuose, dabar ėmė rinktis prašmatniose viešose vietose. Šie pokyčiai didino įtampą dėl krikščionių moterų tarnystės viešumoje.
Kaip keitėsi moterų vaidmuo Bažnyčioje
IV a. taip pat išryškėjo pavojinga tendencija moteriškąją lytį sieti su erezija. Visų pirma moterys rizikavo būti apkaltintos erezija, kai imdavosi mokytojos vaidmens. Būtent tokiame bažnytiniame kontekste gyveno ir savo tikėjimą liudijo IV a. „Bažnyčios motinos“. Pateikiame trumpą, bet reikšmingą jų gyvenimo chronologiją, išryškinančią, kaip jos ir jų bendruomenės vadovavo ankstyvojoje Bažnyčioje.
Moterų parašyti tekstai
Literatūrinės informacijos apie IV a. moteris – Marcelę, Paulą, Makriną, Melaniją Vyresniąją ir Olimpiją – daugiausia gauname iš Bažnyčios eruditų Jeronimo, Grigalius Nysiečio, Paladijaus ir Jono Auksaburnio raštuose. Turime du moterų parašytus tekstus: Probos ir Egerijos. Proba pasitelkia Romoje labai mėgstamą Vergilijaus centoną proza, kad papasakotų krikščionybės istoriją ir evangelizuotų jaunus aristokratus, sukurdama priemonę, kuri darys įtaką daugelio kartų krikščionims vyrams ir moterims. Egerija savo seserims rašo kelionių dienoraštį, iliustruodama savo kelionę į šventąsias vietas Rytuose. Kažkuriuo šios kelionės metu, rašo Egerija, ji sutiko savo „labai brangią draugę, šventą diakonę Martaną“, kuri vadovavo vyrų ir moterų bendruomenėms netoli Šv. Teklės šventovės Turkijoje. Tai retas pavyzdys, kai moteris diakonė vadovauja krikščionims vyrams ir moterims.
Nors vienuolinio gyvenimo pradininku Rytuose dažnai įvardijamas Bazilijus, o Vakaruose – Jeronimas, dvi moterys – Makrina ir Marcelė – šį krikščionišką gyvenimo būdą pradėjo praktikuoti daug anksčiau nei vyrai.
Makrina (327–379 m. po Kr.) įkūrė vienuolyną Anisoje, Mažojoje Azijoje, kuris tapo prototipu jos brolio Bazilijaus surašytai vienuolių regulai. Jei Bazilijus vėliau buvo vadinamas monastinio gyvenimo tėvu, tai Makrina neabejotinai yra jo motina. Jos, kaip dvasinės vadovės, autoritetas padarė didelę įtaką jos broliams teologams Bazilijui ir Grigaliui, kurie išplėtojo Trejybės doktriną.
Marcelė (325–410 m.) savo aristokratiškoje viloje ant Romos Aventino kalvos subūrė moteris studijuoti Šventąjį Raštą ir melstis 40 metų anksčiau, nei į Romą atvyko Jeronimas. Kai Jeronimas grįžo į Jeruzalę, Romos kunigai konsultavosi su Marcele, kad ši išaiškintų tam tikras Biblijos tekstų vietas.
Paula (Paulė) Romietė (347–404 m.) Betliejuje įkūrė du vienuolynus: moterų ir vyrų. Vyrų vienuolyną ji patikėjo vienuoliams ir būtent ten, jos padedamas, Jeronimas baigė Biblijos vertimą į lotynų kalbą. Jeronimas pasakoja, kad Paulos hebrajų kalbos žinios pranoko jo paties žinias.
Melanijos Vyresniosios (350–410 m.) dėka svarbus Bažnyčios veikėjas Evagrijus grįžo prie celibato įžado; Melanija moko ir atverčia daug vyrų. Ji padeda išspręsti schizmą, į kurią įsitraukė 400 Antiochijos vienuolių, ir „įveikia kiekvieną eretiką, kuris neigia Šventąją Dvasią“. Ji finansuoja ir kartu su kitais įkuria dvigubą, vyrų ir moterų, vienuolyną ant Alyvų kalno, kurio bendruomenė studijuoja Šventąjį Raštą, meldžiasi ir vykdo labdaringas veiklas.
Olimpija (368–408 m.), vyskupo Nektarijaus Konstantinopolyje įšventinta diakone, naudoja didžiulius savo šeimos turtus Bažnyčiai remti ir tarnauti vargšams. Ji įkūrė didelį vienuolyną netoli Sofijos soboro, kuriame trys jos giminaitės taip pat buvo įšventintos diakonėmis. Netrukus prie jų prisijungė ir moterys iš Romos senato šeimų, o vienuolių skaičius išaugo iki 250.
Tai tik keli pavyzdžiai apie IV a. moteris, kurių bendruomenės yra šiuolaikinio vienuolinio gyvenimo pirmtakės. Jų liudijimas ir bažnytinis autoritetas stipriai paveikė ne tik jų amžininkų, bet ir ateities krikščionių bendruomenes. Tais laikais, kada kai kurie Bažnyčios vadovai draudė moterims viešai kalbėti ar mokyti, ir pageidavo, kad jos liktų namuose, yra įrodymų, kad IV a. kai kurios krikščionės moterys vadovavo bendruomenėms, kalbėjo svarbiais Bažnyčios klausimais, mokė moteris ir vyrus, ir laisvai liudijo Kristų, kuriam jos pasirinko įsipareigoti.
(DŽ/Vatican News)
