Didysis ketvirtadienis. Paskutinė vakarienė
Broliai ir seserys! Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. (1 Kor 11, 23–26)
VIEN MEILĖS GANA
Jėzaus įžengimas į Jeruzalę buvo panašus į triumfą, nes Jį miesto gatvėmis lydėjo aplink besibūriuojančios minios, žmonės mėtė palmių ir alyvmedžių šakas, klojo ant kelio savo apsiaustus. Panašios džiugios ovacijos būdavo skiriamos kariuomenės vadams, grįžtantiems su pergale po sunkaus mūšio, imperatoriams ir monarchams. Jėzus buvo sveikinamas kaip tas, kuris triumfuoja tariamai pralaimėdamas, bet iš tiesų pasirodo esąs stiprus ir tuo, kas paprastai vadinama neregėtu silpnumu, turėdamas vieną ginklą priešininkams nugalėti – meilę.
Didysis Ketvirtadienis – tai diena, kuomet ši galybė atsiskleidė visiems. Apaštalas Jonas, pasakodamas apie Jėzaus vakarienę su mokiniais prieš Velykų šventę, pažymi, kad tam tikru momentu Jėzus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“.
Esminis Paskutinės Vakarienės punktas yra meilė, nes, jos vedamas, Jėzus atiduoda pats save, atskleisdamas tai, kas įvyks ant kryžiaus: Jis paima duoną, padėkoja ir išdalina ją savo bendrakeleiviams sakydamas: „Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Rytuose žodžiai „Tai yra mano Kūnas“, reiškia: „Tai esu aš“, o kvietimas valgyti yra ne tik metaforiškas, bet ir realus. Po to Jis paima vyno taurę tardamas: „Tai yra mano Kraujas“. Tai Kraujas, kurį Viešpats netrukus turės išlieti ant kryžiaus, kai Jo rankas ir kojas pervers vinys, ir per tą Kraują visi galės rasti išgelbėjimą – nuodėmių atleidimą. Šia meilės dovana visi žmonės galės naudotis dar daugelį amžių, nes ši auka turės būti iš naujo atnašaujama iki amžių pabaigos: „Tai darykite mano atminimui“.
Meilė, o ne kas kita paskatino Jėzų ne tik atiduoti savo gyvybę už mus, bet ir užtikrinti, kad Jo aukos ant kryžiaus nauda būtų įamžinta, ir kiekvieną kartą, susirinkę švęsti Eucharistijos, galėtume kontempliuoti aukščiausio meilės akto ant Golgotos atkartojimą. Nuo mūsų priklauso, ar mes lydėsime Viešpatį ir kartu su Juo žengsime iš mirties į gyvenimą. Tai įmanoma padaryti, priimant konkrečios meilės pamokymą, taip, kaip Jėzus neribotai save atiduoda, laužydamas duoną ir tapdamas mūsų maistu.
Atsiduoti besąlygiškai, nesirūpinant savo orumu ir savo fizinio saugumo apsauga, nebijant priešiškumo ir paniekos, suprantant, kad gali tekti pakelti pasityčiojimus ir piktdžiugą, ir tuo pat metu paaukoti save kaip mūsų maistą, pateikiant mums konkretų paklusnumo ir tarnavimo pavyzdį, – tokie yra Jėzaus sumanytos ir parodytos meilės reikalavimai. Jai būdingas heroizmas, į kurį Dievas kviečia ir mus.
Tai reiškia – išdrįsti mylėti…
Adolfas Grušas
