Kardinolo L. Sako gavėnios meditacija apie gyvenimą ir mirtį
Žmogui, kad ir koks stiprus ar protingas jis būtų, kiekvieną akimirką gresia mirtis. Jis negali visiškai kontroliuoti savo gyvenimo. Kad ir kiek ilgai jis gyventų, kad ir koks atidus sau būtų, mirties pavojus dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo jį lydi nuo gimimo iki mirties. Taip, vaistai, sveikesnis gyvenimas būdas trimis dešimtmečiais prailgino vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę, bet mirtis neišvengiama. Jis turi suvokti, pripažinti ir sąžiningai bei su tikra drąsa priimti, kad eina šios tikrovės link.
Suprasime mirtį, kai suvoksime gyvenimo prasmę. Kai mokysimės gyventi ir mirti. Mes natūraliai mylime gyvenimą ir už tai nieko nėra gražiau, bet neturime pamiršti to, kad tai neišvengiama, ir rengtis tam. Sakoma: klausk ne kiek gyvenau, bet kaip! Ką pasiekiau? Ar, kaip pasakytų didis graikų filosofas Sokratas, save pažinau? Ką padariau dėl visų gėrio, dėl Dievo, dėl žmonių, savo brolių? Netrūksta tų, kurių gyvenimas buvo trumpas, bet kuriuos laikome milžinais dėl to, ką jie paliko žmonijai. Visų pirma tai pats Jėzus Kristus, kuris mirė jaunas, bet pakeitė pasaulį. Daugybė išradėjų ir menininkų taip pat mirė jauni, nesulaukę nė 40 – Mocartas, Rafaelis, Van Gogas, bet juos atsimename.
Gimti ir gyventi yra didelis Dievo palaiminimas. Turime gyventi išlaikydami pusiausvyrą ir visada stengdamiesi augti, be baimės ir abejonės. Gyvenimas yra skonis, menas, principai ir moralė. Kas būtų iš gyvenimo, jei jis tebūtų našta mums ir kitiems? Neiškelkime tad interesų aukščiau gėrio, kaip, deja, dažnai atsitinka. Darykime gerus dalykus ir palikime gyvus atsiminimus mintyse ir širdyse tų, su kuriais gyvenome, kuriuos mylėjome, kuriems padėjome.
Mus, krikščionis, Kristaus prisikėlimas iš tamsos į šviesą, iš trapumo į galybę, iš kančios į laisvę pripildo vilties, kad ir mes prisikelsime. „Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (2 Kor 4, 18). Todėl „didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės pačiais sielvartais” (Rom 5, 2–3). (RK / Vatican News)
