Ketvirtasis gavėnios sekmadienis
Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 14–21)“
DIEVO GYVYBĖ
Mons. A. Grušas
Šį sekmadienį skaitome dalį ilgos Jėzaus kalbos Nikodemui, fariziejui, Biblijos žinovui, to meto išminčiui. Nikodemas atėjo pas Jėzų, nes, nors ir turėdamas daug žinių, jautė, kad jam kažko stinga, suvokė, kad anapus yra Kažkas, ko jis taip ir nesupranta. Nikodemas yra visų nepatenkintųjų, tačiau norinčių suprasti, žinoti žmonių paveikslas.
Jėzus kviečia jį atgimti iš naujo. Jis sako jam: „Mielas Nikodemai, jei nori suprasti, kas yra Dievas, palik ramybėje šį savo gyvenimą, savo Įstatymą, savo taisykles. Gimk iš naujo! Pažvelk į tikrovę Dievo, kuris yra tik meilė, akimis“.
Mūsų gyvenimo pradžia, gimimas, nepriklauso nuo mūsų. Jis nepriklauso ir nuo jį nulėmusių sąlygų - tėvų, vietos, gyvenimo aplinkybių. Tai mūsų kelionės bagažas, kurį reikia tik priimti. Nėra prasmės savęs gailėtis ar skųstis. Tik nuo mūsų priklauso, ką su šiuo bagažu padarysime: tai ir yra atgimimas! Atgimti - tai suvokti, kad gyvenimo esmė, būtent: laimė, meilė, nėra akla sėkmė, nėra patikėta atsitiktinumui, bet yra mūsų rankose, jei tik gyvename atitinkamą gyvenimą. Pats žmogus renkasi meilę, laimę, ir atgimti – tai ne kas kita, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Šiuo metu krikščionys dažnai aimanuoja dėl matomų blogybių ir daromų nusikaltimų, tuo pat metu guosdami save viltimi, kad anksčiau ar vėliau ateis dieviškasis teisingumas, ir visi piktadariai pagaliau už tai sumokės…
Bet ar tikrai Jėzaus Kristaus Dievas yra toks? Negailestingas, keršto ištroškęs Dievas - teisėjas?
Atrodo, kad Jėzus, laimei, mano kitaip: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų… ne tam, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.
Atrodo, kad Jėzus tai pasakė būtent dėl to, kad iš mūsų minčių ištrintų kerštingo Dievo – teisėjo įvaizdį. Jis kalbėjo mums apie Tėvą, beprotiškai mylintį žmogų, apie Tėvą, kuris atiduoda tai, kas Jam brangiausia, kad patys pamatytume, kaip stipriai Jis mus myli. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau įsitikinu, kad tikrasis klausimas yra ne tai, ar mes tikime Dievą, bet tai, kokį Dievą mes tikime!
Šis „džiaugsmo sekmadienis“ įgalina mus taip pat tarti aiškų žodį apie kryžių, apie šį didįjį slėpinį, tapusį krikščionybės simboliu.
Krikščionybės simbolis yra nukryžiuotasis, nes būtent ant kryžiaus Dievas parodė savo meilės matą. Nukryžiuotojo akivaizdoje visi turėtume sušukti: „Kaip Jis mane mylėjo!“, o ne: „Kaip Jis kentėjo!“…
Labai dažnai galvojame, kad kryžiaus svarbą krikščioniškame gyvenime išreiškia tam tikra meilė kančiai.
Tie, kurie gyvena tokia perspektyva, visiškai nesuprato Kristaus žinios. Jis atėjo ne teisti, bet priešingai: priminti mums apie didžiulę meilę, kuria mus myli Dievas.
Kryžius – tai žinia, kad Dievas suteikia laimę ir per tai, kas turėtų nužudyti. Tokia ir yra mūsų laimės patirtis: ne Dievas, vengiantis kryžiaus, bet Dievas, galintis mus išgelbėti per kryžių. Jis gelbsti mus ne nuo kančios, bet kančioje.
Reikia tik, susidūrus su gyvenimo išbandymais, pasistengti pakelti akis į Dievą, ir mūsų kančios nebus tokios sunkios. O kai jausimės prislėgti, vieniši, galbūt, kažkiek apimti depresijos, prisiminkime, ką Jėzus pasakė Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“. O jeigu vietoje žodžio „pasaulis“ įrašytume savo vardą, argi nesijaustume saugūs, argi nesijaustume didelėse, šiltose Gyvenimo rankose?
Mes esame vertingi: Dievas atidavė savo gyvybę už mus…
Toks yra mūsų Dievas…
