Mongolijos kardinolas: reikia ne tik vyrų ir moterų, bet abiejų kartu
Misijos dovana yra Bažnyčios širdyje. Nuo to ryto, kai akmuo buvo nuritintas nuo kapo, išgyvendama gyvybingą Sekminių patirtį, tikinčiųjų bendruomenė jautėsi vedama dalytis didžiuliu Prisikėlimo džiaugsmu ir pasiūlyti kiekvienos kultūros žmonėms konkrečią galimybę patirti šią naują tikrovę savo gyvenime. Toje pirmojoje mokinių misionierių grupėje buvo vyrų ir moterų, ir jie vis dar yra vyrai ir moterys, kurie šiandien tęsia skelbimą ir liudijimą tuo pat būdu. Misionieriškas gyvenimas gali padėti įgyti platų ir praturtinantį požiūrį į vyriškumą ir moteriškumą Bažnyčioje.
Apaštališkasis prefektas Mongolijoje rašo, kad yra dėkingas už teigiamą patirtį. Nuo pat vaikystės vyrų ir moterų buvimas kartu buvo jo kasdienio gyvenimo dalis, pradedant šeima, kurioje vyravo labai konstruktyvūs ir praturtinantys santykiai su seserimi, ir baigiant mokykla bei skautų organizacija, kurie ženklino jo jaunystės metus. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į M. Marijos, Krikščionių Pagalbos, misionierių institutą, kurį įkūrė palaimintasis Giuseppe Allamano. Jis įkūrė kongregaciją, turinčią vyrišką ir moterišką veidą, būdamas įsitikinęs, kad tikslui pasiekti reikia Dievui pašvęstų vyrų ir moterų. Ne tik vienų ar kitų, bet abiejų kartu.
Kardinolas Marengo pasakoja: „Kad pal. Allamano buvo teisus, pajutau nuo pirmos dienos, kai įkėliau koją į Mongoliją. Pirmojoje grupėje Mongolijoje buvome penkiese: trys seserys, dar vienas kunigas ir aš. Tokia misija, kuriai būdingos ekstremalios sąlygos – labai mažas katalikų skaičius, klimatas, svyruojantis nuo -40 laipsnių žiemą iki +40 laipsnių vasarą, sunkiai išmokstama kalba – tai reikalauja tam tikro savęs išsižadėjimo ir didelio sąžiningumo su savimi. Charakterio bruožai, tiek geri, tiek blogi, atsiskleidžia po skaidria Mongolijos dangaus šviesa, nesvarbu, ar tu esi vyras, ar moteris. Šioje dykumos patirtyje dirbame kartu, vyrai ir moterys, būdami skirtingi savo pašaukimais, tačiau iš esmės darniai, nes jaučiamės nuolankūs, lygūs savo neturtu, vykdydami mums patikėtą Evangelijos skelbimo užduotį, kurią galima atlikti, nesvarbu, ar esame kunigai, vienuolės, ar vyskupai“.
Man bendra misija buvo ir tebėra viena iš misijos gyvybingumo sąlygų, nes abipusė pagarba, kurią misionieriai jaučia vieni kitiems, yra liudijimo, vykdomo vardan Evangelijos, dalis. Atokioje Arvaikheerio parapijoje, kurioje dirbau kelerius metus, pirmąsias pakrikštytųjų grupes sudarė vien moterys. Kaip ir prie Kristaus kapo, moterys atvyko pirmosios, atsivedė savo vyrus, sūnus ir tėvus. Daugelis moterų vienos nešė šeimų naštą. Per Eucharistijos adoraciją apvalios formos bažnyčioje mes, vyrai ir moterys vienuoliai, visi kartu meldžiamės aplink Švč. Sakramentą. Per vaidmenų įvairovę kartu vykdome misionierišką darbą, maldoje atrasdami gyvą šaltinį, kad esame Dievo sūnūs ir dukterys, rašo kardinolas.
(DŽ/Vatican News)
