Antrasis Velykų (Dievo Gailestingumo) sekmadienis

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

TIKĖTI ABEJOJANT

„Nesu tikras, kai padarysiu, pažiūrėsime“, – tai vienas dažniausių teiginių mūsų kasdienėje kalboje. Nebūdami įsitikinę, kas geriau: daryti ar nedaryti, mieliau renkamės darbą, net jei tai gali būti netinkama, kad paskui, esant reikalui, galėtume tai ištaisyti. Toks požiūris nėra klaidingas: geriau suklysti, ką nors darant, negu stovėti nuošalyje, pasiduodant abejonėms. Jei lauksime, kol būsime tikri, jog viskas, ką darome, yra teisinga, viskas bus baigta, dar nepradėjus!

Abejonė visuomet egzistuoja mūsų veikime ir mąstyme. Taip pat yra ir su tikėjimu. Tikėjimas, kuriame nėra vietos abejonei, arba absoliutus įsitikinimas, kad tai, kuo tikime, yra būtent taip, kaip tikime mes, nėra autentiška patirtis. Tai jau būtų mokslinis tikrumas, o ne tikėjimas. Štai kodėl visada  su simpatija žvelgiame į tuos, kurie, susidūrę su tokia paslaptinga tikrove, kelia sau klausimus. Jie abejoja, bet nori viską kuo geriau suvokti…

Čia tenka kalbėti ne tik apie visų laikų filosofus, mokslininkus ar pasaulietinius mąstytojus. Visų pirma reikia prisiminti visų religijų didžiuosius tikinčiuosius, mūsų krikščioniškosios tradicijos šventuosius, iš kurių tik nedaugelis galėtų pasigirti dvasiniu gyvenimu be šešėlių, neaiškumų, abejonių, klaidų ir net nenuoseklumų. Tai Petras, kuris nepajėgė eiti vandens paviršiumi, nes suabejojo Jėzaus pagalba, Motina Teresė iš Kalkutos, kuri savo užrašuose apibūdina save, kaip gyvenančią „amžinojoje naktyje“ Dievo atžvilgiu, tai dramatiška Kryžiaus Jono, Teresės iš Avilos, Pranciškaus Asyžiečio dvasingumo patirtis…

Kiek daug abejonių net tarp didžiausių šventųjų! Tad kaip galima netikinčiu vadinti Tomą vien dėl to, kad jis norėjo aiškiai pamatyti Mokytoją, kuris mirė ant kryžiaus, kurį tačiau visi tvirtino vėl matę gyvą?! Netikintysis nesugalvoja tokių nuostabių posakių, kaip šiandieninis: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.

Kas iš mūsų niekada neturėjo tikėjimo abejonių? Kas iš mūsų, tikėdamas ir stengdamasis gyventi pagal Evangelijos mokymą, niekada nekėlė netiesioginių ar tiesioginių klausimų apie Dievą, pavyzdžiui: „Bet kaip šis Jėzaus prisikėlimo iš numirusių faktas yra moksliškai ir istoriškai įrodytas?; Jei Dievas tikrai egzistuoja ir yra geras, kodėl pasaulyje yra blogio? Ir kodėl Jis tai leidžia?; Kur yra Dievas, kai man jo reikia?“

Mes visi esame tokie: truputį šventi ir truputį prakeikti, truputį tikintys ir truputį ateistai, truputį pamaldūs ir truputį abejojantys, visi, net, o gal ypač tie iš mūsų, kurie geriausiai pažįstame Dievą, tie, kurie pašventėme Jam savo gyvenimą… Jei mes, Bažnyčios žmonės, išgyventume Dievo patirtį be klausimų ir nesėkmių, rizikuotume tapti žmonėmis be išbandymų, vadinasi, ir be kančios, ir be kryžiaus…

Dievas tesaugo mus nuo to, kad būtume krikščionys be klausimų apie Jį, krikščionys, kurie nekovoja, kad neatsiliktų nuo Jo, krikščionys be aistros, nenešantys kryžiaus ant savo pečių ir nesekantys paskui Jį, nes tai reikštų, kad nesame verti vadintis Jo mokiniais! Dievas tegelbėja mus nuo tikėjimo, kuris taip pasitiki savimi, kad tampa išdidus, pasipūtęs, slegiantis ir niekinantis tuos, kuriems sunku įtikėti! Jėzus teišlaisvina savo Bažnyčią nuo žmonių, kurie vien dėl to, kad yra pakrikštyti ar Jam pasišventę, jaučiasi nepajudinami tikėjime ir tobuli.

Šiandien Bažnyčiai ir pasauliui nereikia tikėjimo „žiburių“, bent jau tokių, kurie patys save tokiais laiko, nes šiandien, kaip ir anuomet, yra vienas Viešpats ir vienas Dievas, kuris yra kantrus, kuris pasigaili ir pakelia, kai tavo tikėjimas susvyruoja, ir kuris tave paskatina, kaip Tomą išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.

Šiandien Bažnyčiai ir pasauliui reikia patikimų tikėjimo liudytojų, žmonių, kurie kovoja, kurie gal ir kasdien suabejoja Dievu, bet, nepaisant visko, sugeba Juo pasitikėti ir eiti pirmyn, nes žino, kad Jis yra Tas, kuris vadovauja mūsų gyvenimui. Visų pirma mums reikia žmonių, kurie savo tikėjimo patirtį išgyventų ne kaip atskirą faktą, kai jiems asmeniškai gera būti su Dievu, bet kaip pasidalijimą su brolių bendruomene, patiriančia tuos pačius tikėjimo džiaugsmus ir vargus.

Tomo klaida buvo ne ta, kad jis abejojo, bet ta, kad jis norėjo nebūti su broliais, atsiskirti nuo jų jau Velykų vakarą, susikurti savo tikėjimą, kuris žlunga vienatvės ir netikrumo akimirką. Tomas savo tikėjimą išgelbės „po aštuonių dienų“, tai yra, Viešpaties dieną – sekmadienį – kai jis vėl bus kartu su savo bendruomene.

Juk nė vienas krikščionis, kad ir koks asmeniškai tobulas jis būtų, negali tikėtis būti išgelbėtas vienas pats, nesiremdamas tikinčiųjų bendruomene. Ir svarbiausia: niekas negali turėti pretenzijų ir išdidumo laikyti save galinčiais išsigelbėti, nepraėjus sunkios, bet jaudinančios abejojančio tikėjimo patirties. Juk tai reikštų skelbti Prisikėlusio Kristaus šviesą, prieš tai neperėjus Kalvarijos, kryžiaus ir kapo tamsos…

Todėl nesigėdykime, jei tikime abejodami ir tikėkime, nepaisydami abejonių…

Adolfas Grušas