Diakonas Donatas Kuzmickas SJ: jei esi laimingas, turi ką duoti kitiems
Jūsų, jaunų jėzuitų, tą dieną priėmusių diakonato šventimus, iš viso buvo trylika. Kaip vyko pačios šventimų iškilmės?
Iškilmės tikrai buvo nuostabios. Aišku, jaudinausi, naktį prieš tai nelabai gerai miegojau. Prieš kiekvieną rimtesnį įvykį jaudiniesi... Bet tikrai jaučiau Dievo malonę ir didžiulį dėkingumą. Tu – paprastas, silpnas žmogus, bet esi Dievo šaukiamas. Jis šaukia tave, nusidėjėlį, ir žinai, kad jis tave ves, lydės ir padės kitiems padėti. Tad tikrai be galo džiaugiuosi šventimais.
Ar dalyvavo tėvai, artimieji iš Lietuvos?
Iš artimųjų buvo atvažiavusi mama ir pusseserė. Šventimuose dalyvavo ir tėtis su savo drauge. Buvo ir keli kiti žmonės, jėzuitų. Toks palaikymas svarbus, svarbu, kad tu nesi vienas. Taip pat daug kas galėjo stebėti nuotoliniu būdu. Dėdė, kuris sirgo vėžiu, galėjo stebėti šventimus ligoninėje. Džiaugiausi, kad jis, nors ir iš toli, galėjo dalyvauti mano šventimuose. Dabar jis jau amžiną atilsį. Savaitgalį grįžęs į Lietuvą jį palaidojau. Tai buvo pirmoji mano kaip diakono tarnystė.
Šiais laikais ryžtis tapti kunigu yra drąsus apsisprendimas. Koks buvo tavo kelias į Jėzaus Draugiją?
Mano kelias buvo gana vingiuotas. Nuo vaikystės negalvojau apie kunigystės pašaukimą. Turbūt esminis momentas buvo mano senelio mirtis. Mes gyvenome dviese su seneliu. Jo mirtis mane sukrėtė ir tada prasidėjo egzistencinės prasmės, laimės paieškos. Iš pradžių įvariais būdais bandžiau nutildyti tą balsą. Tai visiškai nepadėjo. Tada prasidėjo populiariosios psichologijos skaitymas, New Age, budizmas. Bet ir tai nepadėjo. Galų gale, kai aš tuo metu dirbau vienoje baldų įmonėje ir pas vieną moterį surinkinėjau baldus, ta moteris, Leonora, man paliudijo savo kaip krikščionės patirtį. Ji mano uždavė tokį klausimą: „Donatai, ar žinai, kas yra tikroji meilė?“ Aš pagalvojau, koks įdomus klausimas. Kadangi aš čia dirbu, reikia kažką atsakyti. Sakau: meilė – tai pasitikėti vienas kitu, būti ištikimam. O ji sako: „Taip, bet tikroji meilė yra Jėzus Kristus“.
Taip po truputį įsitraukiau į bažnytinę veiklą, į savanorystę su vaikais Šv. Kryžiaus namuose Vilniuje. Po truputį atsirado išpažinties troškimas. Pirmą kartą atlikau išpažintį, kai man buvo 21 metai. Po to įsijungiau į neokatechumenato bendruomenę. Ir vis dažniau ateidavo tas klausimas. Žmonės manęs klausdavo: „Ar negalvoji apie kunigystę?“ Kai vienąkart paklausia, tai OK, bet kai to klausiama dažnai, tai ir pats pradedi susimąstyti. Galiausiai ant Kryžių Kalno turbūt aiškiausiai pajutau, kad Dievas kviečia į kunigystę. Tada kilo klausimas – kur?
Kodėl jėzuitai?
Tada jau galvojau apie kunigų seminariją, buvau ten apsilankęs per atvirų durų dienas. Po to pamačiau feisbuke Samuelio grupės skelbimą: „2015 m. Kviečiame žmones, kurie ieško pašaukimo“, ten susipažinau su Mindaugu Malinausku SJ. Mane pakvietė į rekolekcijas į Kulautuvą ir po truputį pradėjau jausti, kad jėzuitiškas dvasingumas man įdomus. Klausiau Mindaugo, ar yra vilties, kad mane priimtų. Sako: „Taip, pabandyk“. Pabandžiau ir priėmė. Tada iškart išsiuntė į Vokietiją, nes naujokynas yra Vokietijoje. Po naujokyno kitoje Vokietijos vietoje, Miunchene, sekė filosofijos studijos. Po to Kaune dirbau tikybos mokytoju. Galiausiai esu čia, Romoje. Treji metai jau eina į pabaigą. Taigi štai, aš čia.
Diakonato šventimai yra tam tikra egzistencinė riba, nes jau esi dvasininkas. Po kelių mėnesių arba po metų turbūt ateis ir kunigystės šventimų momentas. Kaip įsivaizduoji save kaip jau tarnaujantį kunigą jėzuitą?
Save matau arti žmonių. Man be galo svarbus ryšys, pastoracija. Mane labai traukia dvasinis palydėjimas. Norėčiau šią tarnystę toliau gilinti. Ateityje mane domintų studijos, kuriose tilptų dvasingumas ir psichologija, nes matau, kad yra didžiulis šių dalykų poreikis. Tikrai galėčiau daugiau padėti, nes pas kunigą ateina žmonės su labai įvairiais atvejais ir iššūkiais. Manau, taip galėčiau būti geresnis įrankis, nes vis tiek svarbiausia, kad pasitarnaučiau sieloms, padėčiau žmonėms artėti prie Dievo ir prie savęs pačių, kad būtų labiau mylintys. Ir pats turiu daugiau su savimi dirbti. Tai nėra paprastas dalykas. Turiu kasdien melstis, prižiūrėti savo santykius, kad galėčiau kažką duoti kitam.
Ir viską „Ad maiorem Dei gloriam...“
Taip, iš tikrųjų didesnei Dievo garbei. Tiems, kas klausosi – gal klausosi ir jaunesni žmonės – norėčiau palinkėti išdrįsti svajoti, išdrįsti būti savimi, nes tapimas savimi yra pirmas labai rimtas žingsnis į šventumą. Tu negali eiti šventumo keliu, jei nebūsi savimi, nes Dievas mus sukūrė autentiškus. Linkėčiau siekti giliausių troškimų, kurie tikrai teikia džiaugsmą ir gali pasitarnauti kitiems. Ieškoti Dievo valios tikrai nėra lengva, mums daro įtaką daug veiksnių, bet kai žmogus pats bus savo vietoje, jausis laimingas, jis tikrai turės ką duoti kitiems.
(jm / Vatican News)
