Jonas XXIII ir Jonas Paulius II – šventieji Dievo tautos ganytojai
Apeigoms vadovavęs ir du popiežius šventaisiais paskelbęs Pranciškus, Visuotinės Bažnyčios ganytojas, savo homilijoje iškėlė dviejų šventųjų – Jono XXIII (Angelo Giuseppe Roncalli) ir Jono Pauliaus II (Karolio Wojtylos) ryšį su Kristaus kūnu: abu atpažino Kristaus žaidas vargstančiuosiuose ir, taip, kaip nebijojo prisileisti prie Kristaus žaizdų, nebijojo prisiliesti prie vargstančių mūsų seserų ir brolių žaizdų.
Prisikėlęs iš mirties Kristus savo mokiniams pasirodė su kančios ir nukryžiavimo žaizdomis, kurios neišnyko per Prisikėlimą, o išliko priskėlusio Jėzaus kūne, kad žmonės tikėtų – ne kad tikėtų, jog yra Dievas, bet kad tikėtų, jog Dievas yra meilė, gailestingumas ir ištikimybė, sakė anuomet popiežius Pranciškus.
Jonas XXIII ir Jonas Paulius II nebijojo prisiliesti prie Jėzaus žaizdų, nes tikėjimo akimis matė nukryžiuotą ir priskėlusį Kristų kiekviename kenčiančiame žmoguje. Šitaip jie liudijo Bažnyčiai ir pasauliui Dievo gerumą ir gailestingumą.
Kristaus kūno žaizdas kontempliavę ir Dievo gailestingumą liudiję Jonas XXIII ir Jonas Paulius II gyveno gyva viltimi ir neapsakomu džiaugsmu. Tai yra viltis ir džiaugsmas, kuriuos Priskėlęs Kristus dovanoja savo mokiniams ir kurių negalima nei pašalinti, nei atimti. Iš Viešpaties gavę Velykų viltį ir džiaugsmą kaip dovaną, abu popiežiai savo ruožtu dosniai dovanojo šią viltį ir džiaugsmą Dievo tautai ir už tai pelnė amžiną pripažinimą.
Romos vyskupas Pranciškus išsakė viltį, kad abu šventieji Dievo tautos ganytojai užtars Bažnyčią ir mokys ne piktintis dėl Kristaus žaizdų, bet nerti vis giliau į Dievo, kuris be paliovos viliasi, visuomet atleidžia, nes visą laiką myli, gailestingumo slėpinį. (SAK / Vatican News)
