Lietuvos vyskupų velykiniai sveikinimai
Su nauju įtaigumu nuskamba jos mintys, užfiksuotos knygose, straipsniuose, vaizdo įrašuose. Teisiama už LKB kronikos platinimą jį paliudijo: „Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“.
Kristaus prisikėlimo proga vaizdo žiniomis ir sveikinimais dalijasi Lietuvos ganytojai.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila velykiniame sveikinime apmąsto pirmosios Prisikėlimo įvykio liudytojos Marijos Magdalietės gyvenime įvykusią permainą. Nepaprasta žinia, kad Jėzus yra gyvas ir kad jis nugalėjo mirtį, visiškai perkeitė jos gyvenimą. Panašiai Kristaus prisikėlimas į naują gyvenimą pašaukė ir kitus mokinius. Vyskupas tęsia klausdamas: „O ką gi visa tai reiškia mums, gyvenantiems šiomis dienomis? Šventosios Velykos kasmet mums pakartoja tą pačią džiugią ir viltingą Jėzaus pergalės prieš mirtį žinią. Ši visoje žmonijos istorijoje su niekuo nesulyginama žinia, pakeitusi Marijos Magdalietės ir kitų Kristaus mokinių gyvenimus, ir mus skatina su gyvu tikėjimu priimti Jėzaus prisikėlimą. Kviečia kurti naują gyvenimą su Kristumi, vedantį į šio žemiško gyvenimo perkeitimą amžinybėje. Tikėjimas prisikėlimu yra tarsi tiltas į šių lūkesčių išsipildymą“.
Šiaulių vyskupas Eugenijos Bartulis velykiniame sveikinime rašo: Prisikėlęs Kristus mums kalba meilės ir tiesos žodžius, kuriais vadovaudamiesi kuriame Dievo karalystę. Jis pasiliko su mumis kaip meilės ir gailestingumo Dievas ir primena visiems, kad: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“(Mt 4, 4).
Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ vaizdo sveikinime kelia klausimą: kaip švęsti Velykas šiemet, nelengvu laiku, kai netoliese vyksta karas ir negalime nesijaudinti dėl daugybės žūstančių, sužeistųjų, didžiulio masto sugriovimų, kai daug nežinios dėl ateities. Jis atsako: tiesiog patikėti Prisikėlimu. Patikėti tuo, kad Jėzaus prisikėlimas nėra tik praeities dalykas, bet mūsų dabarties prakalbinimas. Jėzus ateina mūsų prakalbinti, nori, kad patikėtume juo, – panašiai jis prakalbino po jo nukryžiavimo, mirties ir palaidojimo sutrikusius ir pasislėpusius mokinius. Ir mes patikėję, kad Jėzus yra gyvas, gauname tikrumą ir viltį, kurios niekas kitas negalėtų duoti. Ta viltis nėra tik vienadienė paguoda: ji garantuoja, kad Dievas yra su mumis ir kančioje, ir sunkumuose, jis nugalėjo blogį, mirtį ar bet kokią niekšybę. Jis žada pilnatvę, kuria tik jis vienas gali apdovanoti. Kreipdamasis į pasaulyje pasklidusius tautiečius arkivyskupas drąsina: Dievas dovanoja mums dar daugiau, jis suburia mus kaip vieno Tėvo vaikus. Bet kuriame pasaulio krašte gyvenantys lietuviai galime jaustis viena šeima, susieti vienu likimu, turintys tą patį brangintiną paveldą. „Tegu Kristaus šviesa apšviečia mus, kad galėtume nešti viltį ir pasitikėjimą kiekvienam sutiktajam“,– linki užsienio lietuvių sielovada besirūpinantis arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius velykiniame laiške apmąsto psalmės žodžius: „,Akmuo, kurį statytojai atmetė, kertiniu akmeniu tapo!“ Velykų evangelijoje minimas akmuo, užristas ant Jėzaus kapo, turėjęs slopinti Prisikėlimo žinią ir jos keliamą džiaugsmą. Mūsų gyvenime taip pat netrūksta akmenų, kurie slegia mus ir trukdo džiaugsmui plisti. Vienas iš jų – tai jau trečius metus Ukrainoje vykstantis karas. Vaizdo sveikinime Telšių vyskupas tradiciškai prabyla žemaitiškai ir ragina su Viešpaties pagalba nuristi kapų akmenis – žemaitiškai kūlius – įkalinusius mūsų viltį.
Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas sveikinimo žodyje rašo: „Dangaus žinia prie kapo atėjusioms moterims iš tikrųjų yra žinia krikščionims, mums visiems: nė vienas teisusis nebus paliktas mirties galioje. [...] Mirties galybės (neteisybė, priespauda, melas, neapykanta, apgaulė, klasta) nenugalės gyvenimo, nors kuriam laikui, atrodo, paima viršų. Šioje didingoje perspektyvoje visų laikų teisiųjų pralaimėjimai ir ašaros įgauna giliausią prasmę. [...] Nuodėmės, mirties, melo ir neteisybės pasaulis turi nuolat bijoti, kadangi atėjo jo pabaiga. Tikinčiųjų bendruomenė neturi bijoti sukrečiančio Dievo įsikišimo, bet džiaugtis išgelbėjimu“.
Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM Velykiniame sveikinime drąsina: „Krikščioniška viltis mus skatina ne susigūžti, bet telktis po pergalinga Kristaus vėliava. [...] Nukryžiuotojo prisikėlimas tapo tokia jėga ir šaltiniu, kad jis neišsenka per amžius ir atgaivina kiekvieną žmogų, jis atgaivins visą kūriniją. Kristaus prisikėlimas yra kaip tas evangelinis grūdelis, nukritęs į žemės gelmę, į tamsybes, kad slėpiningai sudygtų ir subrandintų šimteriopą derlių“.
Arkivyskupas Gintaras Grušas Velyknakčio pamoksle aptaria daug kartų Šventajame Rašte nuskambantį raminimą „Nebijok!“. Pasak ganytojo, ši baimė, dėl kurios ramina angelai ir pats Jėzus, yra Dievo baimė. Tai Šventosios Dvasios dovana, kuri natūraliai mumyse iššaukia nuostabą ir pagarbą, atvirumą ir klusnumą, žadina pasitikėjimą, atveda prie išminties ir žinojimo. Bet mūsų gyvenime yra daug kitų – žmogiškų – baimių: žmogus bijo mirties, nesėkmės, bijo būti apleistas, atstumtas, pamirštas, bijo dėl ateities nežinomybės. Kristaus prisikėlimo akivaizdoje esame kviečiami peržengti abejingumą, priimti Dievo meilę ir atsiliepti į ją su meile.
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Velykų sekmadienio homilijoje Velykų žinią palygina su vaistais, gydančiais mūsų nerimastingas širdis. [...] Dievas įžengia į pasaulio istoriją, prakalbina mus Kristaus Prisikėlimu ir padovanoja amžinybės paguodą kiekvienam iš mūsų. Pasak ganytojo, Prisikėlusysis palieka savo mokiniams reikšmingų dovanų: pirmiausia ramybę, taip pat proto atvirumą, leidžiantį suprasti Šventojo Rašto žinią, nauju žvilgsniu pažvelgti į tikrovę, į savo gyvenimą, atpažinti Dievo kalbinimą. Prisikėlęs Viešpats taip pat dovanoja malonę prisiliesti prie gyvojo Dievo slėpinio: per Kristų Dievas leidžiasi būti paliečiamas. Kaip meilė ieško prisilietimo, taip Dievas, būdamas Meilė, ieško būdų, kad žmogus galėtų prie Jo prisiliesti.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ vaizdo žinioje sako: „Mes, tikintys į mirtį nugalėjusį Jėzų, esame Prisikėlimo vaikai. [...] Kad išliktume Prisikėlimo vaikais, būtina kasdien rasti laiko pabūti tyloje su Dievu, nes be tų tylos valandėlių pasaulis mūsų dėmesį prikaustys prie žemės – prie tų nesibaigiančių rūpesčių, kurie apiplėšia mūsų sielą“.
Kastantas Lukėnas
