Pašvęstųjų simpoziumas Kaune: Dievu gyventi ir Jį kitiems parodyti
„Šis Pašvęstųjų simpoziumas – jau trečius metus iš eilės po pandemijos vykstantis renginys“, – sakė Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė s. Gintautė Giedrimaitė CC. Pasak jos, 2022-aisiais, atsiliepiant į Bažnyčios raginimą leistis į sinodinį kelią, pašvęstieji rinkosi į simpoziumą Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Tąsyk paskaitas skaitė s. Dominyka Slepikaitė DP ir t. Kazimieras Milaševičius OSB. Po metų, 2023-aisiais, pašvęstųjų simpoziumas vyko Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) vienuolyne Vilniuje. Jame mintimis dalijosi Bendrosios observancijos cistersų ordino generalinis abatas Mauro Giuseppe Lepori.
Šiais metais pašvęstieji rinkosi į Kauno arkivyskupijos konferencijų salę klausytis prof. t. Zdzilawo Józefo Kijaso OFM conv. paskaitų. Jis dirba Šventojo Sosto Šventųjų skelbimo kongregacijoje ir yra atsakingas už Vidurio ir Rytų Europos šventųjų bylas.
„Susiburiame atsinaujinti, padrąsinti vieni kitus ir kartu ieškoti, dėl ko esame. Paklausti, ką pašvęstasis gyvenimas reiškia mums patiems ir kur yra mūsų vieta Bažnyčioje? Ypatingai, kai išgyvename sunkų laiką, matome daug išeinančių ir perdegusių pašvęstųjų, tokie susibūrimai padeda vėl iš naujo prisiminti, kad mes esame reikalingi Bažnyčiai, esame didžiulė dovana“, – sakė s. G. Giedrimaitė CC.
Jai antrino Lietuvos vyskupų konferencijos Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas vysk. Linas Vodopjanovas OFM, sakydamas, kad tokie metiniai susitikimai yra ypač gera galimybė iš kasdienybės rato ištrūkti nedidelėms, vos 3–4 narius turinčioms bendruomenėms ir pajausti, kad jos nėra vienos. Taip pat suprasti, kad dažnai panašios problemos ar krizės, su kuriomis jos susiduria, lydi ir kitas bendruomenes.
Vyskupas džiaugėsi, kad simpoziume dalyvavo ir kontempliatyviosios seserys: „Būna šioks toks iššūkis palikti klauzūrą. Atrodo, čia uždaras vienuolynas, tokia charizma – niekur nejudėti, bet vis dėlto svarbi ir bendrystė su kitais broliais, seserimis, kurie gyvena pašvęstąjį gyvenimą. Kitas labai svarbus momentas – pašaukimas ne nuo manęs priklauso. Reikia eiti prie šaltinio ir pajausti, kad pašaukimas yra dovana.“
„Ką šiandien pašvęstiesiems reiškia siekti šventumo?“
Tokia buvo šio Pašvęstųjų simpoziumo tema. Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininkas br. Piotras Strocenis OFM conv. pažymėjo, kad šventumas – kiekvieno žmogaus pašaukimas. „Ir vienuoliai užduoda sau klausimą: ar iš tikrųjų tai, ką darau, veda mane į šventumą? Tai mes būtent todėl tą simpoziumą ir suorganizavome, kad kiekvienas iš mūsų pasidarytų tokį, galima sakyti, sąžinės patikrinimą. Ar einame šventumo keliu, nes norime juo eiti? O jeigu einame, bet ne visai tvarkingai, ne visai taip, kaip Dievas laukia, tai ką turime padaryti, kad tuo keliu eitume?“.
Brolis pranciškonas teigė, kad eiti šventumo keliu, pašvęstojo gyvenimo keliu šiuolaikiniame pasaulyje yra sunku. „Matome įvairiausių iššūkių, matome, kad ne visi žmonės gyvena pagal Dievo įsakymus ir norime tuo pačiu užsidegti tuo entuziazmu, kad mes tą šventumą pasiektume ir dar kitus į tą šventumą patrauktume. Žinoma, švenčiausias yra pats Dievas, todėl ir visą dėmesį nukreipiame į Jį. Mes Dievo ieškome, siekiame, Juo norime gyventi ir Jį kitiems parodyti“.
Todėl, pasak br. P. Strocenio OFM conv., simpoziumo pabaigoje vakarinėje valandų liturgijos maldoje Mišiose kartu su pašvęstaisiais dalyvauti buvo kviečiami visi norintieji. Mišios vyko Kauno katedroje, joms vadovavo nuncijus arkivysk. Petaras Antunas Rajičius.
„Pasauliečiai galėjo pamatyti, kiek vienuolių yra Lietuvoje. Kad tai yra gyvieji žmonės, kurie pilni džiaugsmo, pilni tikėjimo ir vienybės su Viešpačiu – eina per pasaulį. Kartais nepamatyti, kartais gali būti ir kitų žmonių pažeminti, o čia jie gali pakelti galvas ir pasakyti – pažiūrėkite, mūsų tikėjimas yra tvirtas.“
„Linkiu, kad šie susitikimai būtų mūsų bendruomenių atgaiva.“
Vysk. L. Vodopjanovas OFM, paklaustas, kokią žinutę iš šio Pašvęstųjų simpoziumo turėtų išsinešti kiekvienas jame dalyvavęs, sakė: „Nebijoti dalytis patirtimi, o ypatingai nedidelėse bendruomenėse“. Jis ragino nepasiduoti galinčiam apnikti nusivylimui ar liūdesiui ir linkėjo, kad tokie susitikimai kaip šis taptų gryno oro gūsiu, uždegtų bendruomenėse norą imtis iniciatyvos „kažką nuveikti – ar maldos gyvenime, ar tarnystėje labiau pasistengti“.
Vyskupas pažymėjo, kad nereikėtų stengtis visko įgyvendinti vienu ypu, nes tai gali tapti nesėkmės priežastimi: „Geriau vienais metais vieną kryptį kuruoti labiau, o kitais metais – kitą. Linkiu, kad šitie susitikimai būtų mūsų bendruomenių atgaiva“. (Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
