Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 7 d.)
„Sesuo Nijolė labai anksti suvokė, kad tikėjimas be meilės, be gerų darbų būtų miręs, todėl jos gyvenime labai ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika. Šios meilės orbitoje buvo ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir pavergta Tėvynė. Neatsitiktinai sesuo Nijolė įsijungė į kovos už laisvę judėjimą. Teisiama ji žinojo, kad laukia ilgas nelaisvės kryžiaus kelias, bet sąmoningai jį rinkosi.
Teismo metu sesuo Nijolė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms. Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausia meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“.
Sesers Nijolės meilės orbitoje buvo ir tie, kurie ją tardė, gąsdino ir nuteisė. Juos visus ji laikė savo broliais, kuriuos Dievas labai myli, tik tie broliai yra nelaimingi, nes neturi tikėjimo ir meilės. Sesuo Nijolė jų nekeikė, bet už juos meldėsi,“ – sesers Nijolės Sadūnaitės laidotuvių homilijoje kalbėjo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.
Balandžio 3 dieną dienraštis bernardinai.lt paskelbė Gedimino Zelvaro straipsnį „Tarp ištikimybės scilės ir atvirumo charibdės“, kuriame keliamas klausimas apie dialoginės komunikacijos brandą visuomenėje ir ypač katalikiškoje žiniasklaidoje:
„Žinoma, galima leisti įvairius laikraščius, žurnalus ir kurti portalus, bet jų redaktoriai susiduria su dilema: ar adresatas yra sava religinė bendruomenė, ar komunikuojama ir su už institucinės Bažnyčios ribų esančiu pasauliu? Pasirinkus antrąją galimybę, o ją grindžia ir globaliai universalus Kristaus paliepimas skelbti Evangeliją visam pasauliui, susiduriama su nauja užgimstančia problema. Kaip dialoguoti su už Bažnyčios ribų esančiu pasauliu siekiant kurti ir palaikyti bendrą prasmių lauką (nes kaip kitaip tavoji pozicija gali būti suprasta?), bet kartu neprarandant savo išskirtinumo Kristuje ir Evangelijoje druskos? Sunkus balanso testas tarp ištikimybės ir atvirumo,“ – rašo Gediminas Zelvaras, savo straipsnį baigdamas palinkėjimu, kad skirtingi katalikiški leidiniai, brandindami savo individualią tapatybę ir papildydami vienas kitą, gebėtų palaikyti vaisingą dialogą su sekuliarios minties pasauliu.
Dievo Gailestingumo sekmadienį dienraštis bernardinai.lt paskelbė Tomo Kemzūros parengtą pokalbį su Vilniaus piligrimų centro vadove Lina Šapauskiene, kuriame ji pasidalijo savo šeimos liudijimu apie Dievo gailestingumo patirtis, atsakė į klausimą, kaip netikinčiam žmogui papasakoti, kas yra Viešpaties gailestingumas:
„Tam netikinčiam tiesiog reikia rasti tikėjimą, ieškoti jo. Kiekvienas, kuris ieško, man atrodo, iš karto atras, nes Viešpats yra arti to, kuris Jo ieško, šaukiasi. Gailestingumas turbūt ir yra tas momentas, kada tu kuo giliau pažįsti Viešpatį, pažįsti Šventąjį Raštą, matai Jo darbus, veiksmus ir atpažįsti, kad taip veikia gailestingumas.“
Pokalbio pabaigoje Lina Šapauskienė pasidalijo mintimis apie tai, kokią reikšmę Lietuvai turi tai, kad šv. Faustinos namelis ir gailestingojo Jėzaus paveikslas yra Vilniuje:
„Mes turime misiją pasidalinti ir kalbėti su pasauliu apie Dievo gailestingumą, priminti ir melsti pasauliui gailestingumo, nes tai įpareigoja Dievo Gailestingumo vainikėlio malda. Vilniui yra duoti šie dalykai, bet mes neturime tuo didžiuotis, o kaip tik labiau kalbėti ir liudyti“.
Parengė Giedrius Tamaševičius