„Šis vanduo tavo kapas ir tavo motina“. Naujieji australų katalikai
Nors krikštas gali būti suteiktas bet kokią akimirką, nuo seniausių laikų gyvuoja tradicija katechumenus krikštyti Velykų naktį, simboliškai pabrėžiant virsmą, kuris vyksta jų gyvenime. Velykų laikotarpiui labai dera liudijimai apie šiuos virsmus, kurie kartais lėtai, tarsi iš žemės besikalantis daigas, padeda suvešėti tikėjimui, o kartais prilygsta galingai ir greitai nusiritančiai jūros bangai. Didele kultūrine įvairove pasižyminčios Sidnėjaus arkivyskupijos naujienų svetainė „Catholic Weekly“ pristatė keletą asmeninio virsmo – panirimo ir išnirimo, mirties ir gimimo – istorijų, kurias jai pasakojo per šias Velykas Sidnėjaus parapijose pakrikštyti katechumenai.
45 metų sunkvežimio vairuotojas Danny pasakojo, kad katalikiška aplinka, ypač žmonos dėka, jam buvo pažįstama keliolika metų tačiau jis pats, ne iš katalikiškos šeimos, ilgą laiką išlaikė atstumą. Kartais palydėdavo žmoną į Mišias, kartais sudalyvaudavo proginėse apeigose, kaip kad santuokos šventime. Būdamas bažnyčioje jautė malonų jausmą, bet to ir pakako. Tačiau metams bėgant gyvenime teko su daug kuo susidurti – ne vien su kasdienėmis problemomis, bet ir vieno sūnaus autizmo sutrikimu. Kiekviena diena tapo kova, bet, kita vertus, išmokė būti nuolankiu, suprasti, koks vertingas yra gyvenimas ir, taip pat, kokia vertinga ir gydanti ramybė Mišių metu. Taip prasidėjo kassavaitiniai pokalbiai parapijoje ir, vėliau, katechumenatas. Pasak Danny, jis nebenori laikytis atstumo, bet nori dalintis bendryste su visa šeima ir kartu priimti Eucharistiją. Ir savo širdyje jaučia, kad tai teisingas kelias.
43 metų amžiaus Renee, kinų šeimos atžala, kartu su vyru dirbantys nedideliame versle, pasakojo, kad 2021 metais draugo kvietimu nusprendė lankyti Alfa kursą, kuriame supažindinama su Jėzaus asmeniu. Įsipareigoti visam kursui buvo šiek tiek baugu, atrodė, jog per daug. Bet įvyko priešingai – susitikimuose jautėsi taip gerai, kad kursą pakartojo dar du kartus. Atėjo metas giliai permąstyti savo gyvenimą – kas svarbiausia, kokia jo kryptis, ką duoti vaikams? Svarbi buvo neteisianti, išklausanti ir svetinga parapijos bendruomenė. Dalintis tikėjimu ir gyvenimu – tai, pasak Renee, ji niekada nebuvo patyrusi anksčiau. Prieš metus krikštą priėmė jos du vaikai, šiandien 7 ir 11 metų amžiaus, o šiais metais – ir ji.
Panašaus amžiaus Yan, vaikų ugdytoja, pasakoja, kad tikėjimą atskleisti jai padėjo asmeninė šeimos istorija ir joje įvykę, kaip ji įsitikinusi, Dievo darbai. Į Australiją 2020 metais atvykusiai moteris didžiulis smūgis buvo situacija, po kurios vyriausioji dukra paliko šeimą ir visai nutraukė ryšius. Nežinodama ką daryti, moteris užėjo į bažnyčią, pradėjo melstis už dukrą ir pajuto, kad ramybė sugrįžta. Po kelių mėnesių dukra leido apie save išgirsti. Tačiau šį džiaugsmą vėl sudrumstė vyro širdies liga. Visa šeima susirinko, meldėsi, palaikė vienas kitą, įveikė kritinį momentą. Šiandien, pasak naujosios katalikės, šeima yra laiminga būdama kartu, o ji įsitikinusi, jog tai tapo įmanoma su Dievo pagalba.
20 metų Justinas, universiteto studentas, pasakojo, jog gimė ir užaugo šeimoje be religinių įsitikinimų. Krikščionybė, pasak vaikino, jo dėmesį patraukė paauglystėje, kai jis skaitė apie pasaulio istoriją – jam paliko įspūdį kultūrinis krikščionybės vaidmuo. Tai buvo paskata pačiam prie jos prisiartinti, geriau pažinti. Jis ėmė lankytis pamaldose dar, galima pasakyti, bet aiškaus supratimo apie Dievo egzistenciją, be Kristaus asmens pažinimo, bet jaučiant tikėjimo trauką. Dievo pažinimo trūkumą užpildė, pasiryžus tapti kataliku, katechumenatas. Dalis šeimos narių ir draugų, neslepia vaikinas, nepritarė jo pasirinkimui, bet, nors tai buvo sunkūs momentai, jis žinojo, kad turi eiti pirmyn.
Indonezijoje gimusi Priska pasakoja, kad jos kelionė link Kristaus prasidėjo labai netikėtoje vietoje – Mekoje, svarbiausiame islamo centre. Merginos mama buvo iš protestantiškos šeimos, bet ji tuokiantis su musulmonu ji priėmė, kaip reikalauja paprotys, islamą. Ir pati Priska buvo ugdoma pagal islamo priesakus. Ji buvo tikinti, bet, pažymėjo ji, jos tikėjimas buvo labai rutiniškas. Tad tradicinėje piligrimystėje Mekoje ji, tuo metu 19 metų amžiaus, širdyje meldė stipresnio tikėjimo ir išgirdo balsą – „ateik pas mane, tu mano vaikas“. Grįžusi į Indoneziją, mergina pradėjo lankytis katalikiškose pamaldose, nes, pasak jos, islame Dievo ir tikinčiojo ryšys negretinamas tėvo ir vaiko ryšiui, bet krikščionybėje – visi žmonės Dievo vadinami vaikai. Šeimą posūkis į krikščionybę nustebino, bet ji nesipriešino. Buvo kiek sumaišties, kai mama pradėjo raginti tapti jai pačiai labiau pažįstamos protestantiškos, o ne katalikiškos bendruomenės nare. Bet mergina, atvykusi į studijoms į Sidnėjaus universitetą, nusprendė pradėti katechumeno kelią vienoje katalikiškoje parapijoje. Pasak jos, ji jaučia, kad yra ten, kur nori būti, kaip ir troškimą širdyje Dievui suteikti vis daugiau vietos. (RK / Vatican News)
