Chiara Amirante: be maldos nebūčiau atsilaikiusi. Nebijau mirties
Priešingybė egocentrizmui ir savimeilei, pasiekusi susižavėjimą keliančių rezultatų. Taip galima apibūdinti Chiara Amirante, „Naujųjų horizontų“ bendruomenės įkūrėją, nepaprasto nuotykio, prasidėjusio 1991 metais po kelių apsilankymų Romos Termini stotyje, tarp daugybės jaunų benamių ir klajoklių, negalinčių įprasminti savo egzistencijos. 1994 m. Romos priemiestyje Trigorijoje buvo įkurtas pirmasis branduolys, 1997 m. Frosinonės provincijoje (į pietus nuo Romos) įkurta ugdymo ir priėmimo bendruomenė, kuri turėjo tapti pagrindine būstine. Vėliau charizma ėmė sklisti ir už Italijos ribų.
Chiara pasakoja Vatican News žurnalistams, kaip prieš trisdešimt metų per Sekmines gimė jų judėjimas, po savaitę trukusių meditacijų apie Šventąją Dvasią su jaunimu, kurie niekada iki tol nesimeldė, netikėjo, su gatvės jaunimu. Stipri patirtis, sukrėtusi visus iki ašarų, pajutus, kad Dangiškasis Tėvas nori, kad būtų įsteigti „Naujieji horizontai“. „Maniau, kad žmones, kurių sielos apmirę, kurių sielose pragaras, rasiu tik tokiose ribinėse vietose, kaip Romos Termini stotis. Šiandien eidami į mokyklas, veikiančias pasiturinčiuose rajonuose, pastebime, kad tas pats nevilties šauksmas būdingas daugeliui jaunų žmonių – devyniasdešimčiai procentų sutiktų jaunuolių. Tačiau taip pat sužinojau, kad Dievas daro stebuklus, nes Dievas yra meilė. Jei šiandien skurdas yra sielos mirtis, tai per šiuos trisdešimt metų tūkstančiuose jaunų žmonių mes pamatėme prisikėlimo stebuklą. Daugiau kaip 700 000 šviesos riterių liudija prisikėlusio Kristaus džiaugsmą“, – sako Chiara Amirante. Judėjimo nariai eina į egzistencinius paribius, kaip kviečia popiežius enciklikoje „Evangelii Gaudium" , vedami Šventosios Dvasios, įsiklausydami į daugybės mažiausiųjų šauksmą, kuris šiandien kaip niekad garsus. Jie remiasi malda ir drąsa, nes be maldos neištvertų nė savaitės. „Kai įžengi į tą pragarišką nelaimingųjų tunelį, prisiimi atsakomybę už jų mirtį, nerimą. Jauti kaip kardas perveria tavo širdį, ir tas kardas niekad nebeapleido mano širdies“, – pasakoja Chiara. Tad malda yra vienintelė stiprybė, teikianti jėgų, ramybę, ypač išmėginimų metu, kurių pilna šiame pašaukime. Jiems pakelti reikia ir drąsos.
Ji pastebi, kad deja, šiandien įvairiausių priklausomybių daugėja. Norint išgyti laukia sudėtinga kelionė savęs pažinimo link, neužtenka valios ar jėgų, tai yra pragariški aštuonkojai, kurie įkalina žmogaus širdį ir todėl reikia rimtos pagalbos. „Naujieji horizontai“ siūlo pagalbos programą ir internetu, taip pasiekia 80 šalių.
Šis laikmetis apibūdinamas kaip liūdnų aistrų epocha, jaunimas paženklintas liūdesio. Žmonės gyvena iliuzija, kad ras laimę materialinėse gėrybėse, bet jos neužpildo begalinio jų širdyse esančio ilgesio. Tačiau kai jauni žmonės pamato kitame tikrą, įtikinamą džiaugsmą, jie būna linkę surizikuoti jį išmėginti, jie tampa pajėgūs didvyriškumui, savęs dovanojimui, ko nesitikėtum, sako Chiara, pridurdama, kad sutiko žmonių, kurie atėjo su apmirusia siela, bet prisikėlė ir tapo nuostabiais misionieriais, galinčiais iki galo aukotis, kad padėtų kitiems broliams.
(DŽ / Vatican News)
