Kun. G. Jankūnas: sinodiškumas – ne tam, kad Bažnyčia vėl būtų įtakinga
„Turinys daugiau ar mažiau priklausė nuo mūsų, klebonų, noro dalytis, kalbėti. Buvo svarstomi klausimai kaip Bažnyčia eina sinodiškumo keliu, kaip ji tampa misijos Bažnyčia. Buvo aptariamai ir praktiniai dalykai, svarstomi septyniolikoje kalbinių grupių, maždaug po dvylika dalyvių kiekvienoje grupėje. Mėginome diskutuoti, atsakyti į klausimus naudodami „pokalbio Dvasioje“ metodą. Jis yra pasiūlytas kaip Sinodo bendravimo ir kalbėjimo būdas. Turėjome progą jį per tas tris dienas išbandyti. Galiu pasakyti, kad tarp vaisių, kuriuos aš išsivežu, yra tai, kad patikėjau, jog tai yra geras ir tinkamas metodas, kad šio instrumento naudojimas – tai būdas būti sinodine Bažnyčia. Pradedama nuo maldos, kiekvienam suteikiamos keturios minutės, per kurias po maldos ir tylos tam tikru klausimu pasisako. Niekas nepertraukinėja, nereplikuoja, neįsivelia į diskusiją ar komentavimą. Staigaus atliepo ar staigaus dalijimosi nesubrandintu žodžiu pristabdymas šiek tiek sulaiko žmogiškąjį veikimą ir leidžia Kitam mumyse ir per mus prabilti. Sakyčiau, šis metodas mus atvėrė pokalbio drąsumui ir gilumui. Galėjome būti ramūs, kad būsime išklausyti, kad kiekvienas turėsime galimybę kažką pasakyti ir atsiliepti. Tačiau mūsų žodžiai turi būti subrandinti Dvasioje.
Buvo galimybė ne tik kalbėti ir diskutuoti grupėse, bet taip pat, išklausius grupių narius ir ekspertus, pasidalyti savo mintimis bendrame posėdyje. Jutau pareigą ir Dvasios vedimą pasidalyti savo nuomone skirtingais klausimais per visas tris dienas.
Pirmą kartą – kai buvo akcentuota pastoracijos tarybų ir pasauliečių įtraukimo į parapijų gyvenimą svarba. Noras, kad kuo daugiau pakrikštytųjų pasauliečių būtų įtraukta į Bažnyčios gyvenimą, yra geras ir teisingas, bet reikia padėti vieni kitiems save ugdyti Dievo Dvasioje, kad tie susitikimai nebūtų persunkti to, dėl ko popiežius Pranciškus nuolat mėgina mus įspėti, – supasaulėjimo dvasios. Dėl to reikia nuolat būti mokinystės kelyje. Pasidalyti su kitu, jeigu tu jau patyrei ar žinai daugiau, bet tu nežinai visko, tu ir toliau keliauji mokinystės keliu. Yra dalykų, kuriuos turėsi suprasti, sužinoti iš kitų, kurie jau tą patirtį galbūt turi. Tai ir yra nuolatinė mokinystė, buvimas mūsų Viešpaties mokykloje, sekant jo žodžiu, jo Dvasia.
Antrą kartą kreipiausi į visus dalyvius, kai buvo kalbama apie pašaukimus. Jutau, kad Dvasia kvietė pasidalyti savo asmeniniu supratimu, kodėl neskatinu pašaukimų į kunigystę Lietuvoje. Jų neskatinu todėl, kad negaliu šiandien atsakyti, į kokią kunigystę mes kviečiame jaunus žmones. Jeigu mes iki galo nesuprantame, kokia šiandien yra kunigystės esmė ir kokia tai tarnystė, tai kvietimas, kad jie būtų tuštėjančių parapijų pastatų kaip muziejų prižiūrėtojai, nemotyvuoja. Bažnyčios buvusios didybės tinklo priežiūra nemotyvuoja nei mūsų, esančių tarnystėje, nei tuo labiau jaunų žmonių, kurie sako: „Nenorime būti muziejų prižiūrėtojai. Nenorime būti struktūrų ir pastatų saugotojai, stogų lopytojai ir kt.“. Tad į kokią kunigystę kviečiame? Buvo gera girdėti labai daug brolių kunigų iš viso pasaulio atsiliepimų, kad tai ir jų rūpestis, ir jų skausmas. Jie irgi pasigenda drąsaus naujo impulso, naujos tikrovės, kad pradėtume savo veikimą ne nuo prisiminimų, kas buvo ir kaip buvo, bet nuo to, kur dabar esame.
Trečiasis kartas. Per tas tris dienas nebuvo iškeltas pamatinis dalykas, nebuvo užduotas svarbiausias klausimas. Kalbėjomės apie sinodiškumą kaip mėginimą padaryti Bažnyčią vėl reikšmingą ir reikalingą, ypatingai toms visuomenėms ir tose visuomenėse, kuriose mes tarnaujame. Kam jos šiandien reikia? Ką mes, kaip kunigai, kaip Bažnyčia, darome? Sakiau, kad jeigu suprantame sinodiškumą kaip norą išsiaiškinti, kas padarys mus reikšmingus ir priimtinus pasauliui, tai jau bus klaida. Mes neturime būti priimtini pasauliui jo terminais. Turime būti pasirengę priimti pasaulį, kai pasauliui reikės to, ką tik mes, kaip krikščionys, esame gavę ir turime, kai reikės vilties, kai reikės Evangelijos žinios. Jei jos neprašoma ar kol jos neprašoma, nereiškia, kad mes neturime nieko daryti. Mes turime visapusiškai rengtis susitikimui – dvasiškai, intelektualiai, emociškai, būti subalansuotais, o ne pavargusiais, užsidariusiais, susisukusiais žmonėmis. Turime rengtis būti tokiais, kad, kai reikės atsiliepti, turėtume jėgų atlikti skelbimo ir dalijimosi tarnystę.
Turime žiūrėti, kad mūsų, kunigų, asmeninė kultūra nebūtų atstumianti, kad mes nekurtume kažkokios pseudokultūros, kuri žmones glumina ir dar labiau atitolina nuo žinios, kurią turime perduoti. Reikia nuolankumo, paprastumo, atvirumo, kad neatstumtume nuo žinios, kurią turime perduoti, arba kad nekeltume savo sukurtų sąlygų, kas gali ją girdėti, kas negali.“
(jm / Vatican News)
