Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gegužės 26 d.)
Autorė, remdamasi įvairių autorių mintimis, aptaria, kaip katalikų tradicijoje radosi kultūra, kurioje su vaikais elgiamasi šiurkščiai, kas lėmė, kad nepilnamečių lytinio išnaudojimo skandalo akivaizdoje, susidūrus su grėsme institucijos reputacijai, vaiko gerovė nebuvo laikoma svarbiausia.
Įvairių autorių teigimu, tokį santykį lėmė nuoseklios, visapusiškai išplėtotos vaiko teologijos stoka. Tokios teologijos, kuri būtų paremta moksliškai pagrįstomis kognityvinėmis, psichoseksualinėmis ir sociokultūrinėmis vaikystės įžvalgomis, gebėtų atsižvelgti į vaiko perspektyvą, suprasti Bažnyčią vaiko lygmeniu.
„Vienas iš sinodo vaisių, man regis, jau yra šis naujas suvokimas, kaip svarbu atsigręžti į vaikus. Jis nebūtų įmanomas be daugybės katalikų tėvų ir motinų pastangų bei meilės. Tad belieka mums visiems palinkėti gebėjimo klausytis ir mokytis vieniems iš kitų. Kas žino, kokiomis netikėtomis malonėmis prapliups dangus virš mūsų sausos ir įšalusios žemės“, – dienraštyje bernardinai.lt skelbiamą straipsnį baigia Saulena Žiugždaitė.
Jėzuitų Centrinėje Europoje internetinė svetainė jezuitai.lt tęsia Maldos metams skirtą pokalbių ciklą. Gegužės 22 d. paskelbtame straipsnyje Audrė Srėbalienė ir Rasa Darbutaitė kalbina t. Algimantą Gudaitį SJ. Atsakydamas į klausimą, kaip įžvelgti viltį kasdienybėje, jis kalbėjo:
„Mes negalėtume kalbėti apie viltį, jei pirma nepastebėtume nevilties. Žinoma, turime matyti tokią tikrovę, kokia ji yra. Negalime sakyti, kad karo nėra. Negalime nematyti, kad žmonės kenčia. Bet svarbu nuolat ieškoti vilties. Dievo pastovumas niekur nėra pranykęs. Dievas yra. Jis nėra dingęs. Viltis visuomet yra šalia. Ten, kur neviltis, visuomet bus ir viltis. Ten, kur liūdesys, yra ir džiaugsmas. Aš asmeniškai stengiuosi visada viltingai pabaigti pokalbį ar maldą. Net jei prieš eidamas miegoti perskaitau apie karo įvykius Ukrainoje, vis tiek lieku su paskutine mintimi: Kristus visada šalia“.
„Gegužė man leidžia atrasti Mariją kaip kūrinį, žmogų, moterį ir motiną“, – teigia kunigas Ričardas Doveikia pokalbyje su bernardinai.lt žurnalistu Vytautu Markevičiumi.
„Man moteris visuomet yra laisvė, nes kiekviena moteris, kuri laisvai save dovanoja kitam, šalia esančiajam, tampa ne verge, ne šešėliu ir ne kažkokių poreikių tenkintoja, bet gyvenimo laisvės mokytoja. Moteris visuomet yra mokytoja. Dievo motina, kaip moteris, išgyvenanti savo santykį su Dievu ir matydama savo sūnaus misiją, sakydavo: klausykite Jo. Moteris, kuri visuomet yra palydinti klausyti, girdėti, suprasti. Moteris, kuri visuomet sugeba atjausti. Moteris, kuri visuomet turi svarbiausią savybę – stiprybę. Todėl man gegužės mėnuo, pagerbiant ją kaip žmogų ir moterį, yra labai aiškus liudijimas ir stiprios asmenybės ženklas. Dievas sukūrė moterį labai stiprią, nes jai dovanojo didžiulę dovaną – santykyje su vyru, per gimties patirtį, tapti motina. O motina yra didžiausia laisvė, didžiausia galimybė“, – dienraštyje bernardinai.lt primena kun. Ričardas Doveika.
„2023 metai Vilniaus arkivyskupijos Caritui pasižymėjo ne tik naujovėmis, bet ir neblėstančiais paramos mastais – pagalbos ranka buvo ištiesta virš 22 tūkst. asmenų. Tačiau tai ne tik skaičius, bet ir žmonių gyvenimai – tai bėdoje atsidūrusi mama, karo siaubo sukrėstas vaikas, bendravimo ieškanti tremtinė, nuo režimo pabėgusi šeima“, – rašoma gegužės 20 dieną paskelbtoje Vilniaus arkivyskupijos Carito ataskaitoje. Čia galima susipažinti su veiklos apimtimis, kurioms pernai buvo sutelkta beveik 3 milijonai eurų. Surinkta parama leido suteikti pagalbą vaikams, šeimoms, jaunuoliams, vyresnio amžiaus žmonėms, stokojantiems, vienišiems asmenims, patiriantiems atskirtį, skurdą ar benamystę, kenčiantiems nuo smurto ar priklausomybių. Vykdyti šią gerumo misiją padėjo 173 darbuotojai ir 1145 savanoriai.
Arkivyskupas Gintaras Grušas, apibendrindamas Vilniaus arkivyskupijos Carito veiklą 2023 metais pabrėžė, kaip svarbu nepavargti padėti kitiems:
„Pasaulio iššūkių ir karų akivaizdoje mūsų bendruomenė galėjo suteikti pagalbą ten, kur vienam būtų sunku. Per gailestingumo darbus mes, kaip Bažnyčia, galėjome pasitarnauti artimui. Tai darėme pavieniui, savo padaliniuose, parapijose ir bendruomenėse. Ateitis kupina naujų iššūkių. Besirengdami Pasauliniam gailestingumo kongresui, kuris vyks Vilniuje 2026 metais, ne tik plėskime gailestingumo darbus, bet ir padėkime mūsų tikintiesiems, mūsų visuomenei įsisąmoninti jų svarbą“.
Parengė Giedrius Tamaševičius
