Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1–11)
ATLEIDIMO DVASIA
Per Sekmines Izraelio tauta gavo Įstatymo dovaną. Mes kalbame apie Dvasios dovaną, kuri mūsų širdyse įrašė naują, meilės įsakymą.
Pirmajame Mišių skaitinyje susiduriame su vėjo ir ugnies įvaizdžiais. Jie išreiškia Dievo, galinčio pakeisti visa, buvimą su mumis.
„Kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?!“ – stebisi į Jeruzalę šventėms susirinkę žmonės. Iš tiesų tai buvo meilės kalba. Visi suprantame mylinčio žmogaus poelgį ir visi mokame atskirti smūgį nuo glamonės. Lygiai taip ir Dvasios dovana pirmiausia reiškia gėrį, daromą vienybėje su Dievu, ir visa tai jau nebepriklauso nei nuo kalbos, kultūrinės aplinkos ar išpažįstamo tikėjimo. „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“, – antrajame skaitinyje mums aiškina apaštalas Paulius. Iš to ir kyla žmonių bendrystė bei tarpusavio supratimas.
Evangelijoje girdime pasakojimą apie Jėzaus mokinius, užsidariusius kambaryje dėl žydų baimės. Taip atsitinka ir su kiekvienu iš mūsų, kai užsidarome savyje, vengdami bendrystės su kitais žmonėmis ar pasiduodami mus paralyžiuojančiai baimei. Kaip tik tada į mūsų širdis turi įžengti Šventoji Dvasia, kad mus prikeltų, suteiktų norą ir jėgų gyventi, išvaduotų nuo izoliacijos ir vienišumo.
Jėzus ateina pas savo mokinius: tada, Jeruzalėje, pas apaštalus ir pas kiekvieną iš mūsų, kuomet išgyvename sunkias akimirkas. Jis ateina, kad atkurtų mumyse tai, ko esame netekę. Ne tik savo gimimu mes gauname gyvybės dovaną per savo tėvus, tačiau atgimimas įvyksta kiekvieną kartą, kai Viešpats įeina į mūsų gyvenimus, pasinaudodamas kitais žmonėmis ar išganingomis situacijomis, pažadinančiomis norą gyventi. Jei gerai pamąstytume apie savo nugyventas dienas, suprastume, kad ir į šias Sekmines atėjome todėl, kad begalę kartų mūsų gyvenimas buvo Viešpaties palaikomas ir palydimas. Dvasia veikia mumyse, kad galiausiai suprastume, jog esame gyvi todėl, kad daug kartų susidūrėme su Dvasios dovana. Atleidimo dovana…
Bažnyčia neatsitiktinai Mišių Evangelijoje primena Jėzaus siuntimą atleisti ir dovanoti: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Atleidimas nereiškia galios nuspręsti, kas yra vertas atleidimo, o kas ne. Atleidimas ateina iš suvokimo, kad mes esame gyvi, nes mums buvo tūkstančius kartų atleista, tūkstančius kartų padėta pakilti. Visa tai mes ir esame siunčiami liudyti, dovanodami savo laiką ir savo energiją visiems stokojantiems, kad ir kiti galėtų suprasti tą Dievo Dovaną, kad ir jų širdys atsivertų Dvasios veikimui. Juk tik patyrus atleidimą, įmanoma suvokti, kas iš tiesų yra Dievo Dvasia.
Ir tada mes nuolat švenčiame Sekmines – nesibaigiančią Dvasios atėjimo šventę…
Adolfas Grušas
