Misionieriaus liudijimas: neįgaliojo vežimėlis kaip sakykla Dievo žodžiui skelbti
Kunigas pasakoja apie savo pašaukimą, kunigystės kelią, ligą. „Pašaukimas gimė kartu su manimi, nuo mažens jaučiau troškimą tapti kunigu“. Tam įtakos turėjo ir mama, kuri per Mišias nuolat klausdavo, ar mažasis Manuelis nenorėtų būti kunigu. Kai jam buvo dešimt metų, mokykloje lankėsi misionierius kombonietis ir įkvėptai kalbėjo apie misionieriaus pašaukimą. Tada Manuelis neišdrįso prisipažinti, kad norėtų būti misionieriumi Afrikoje, tačiau po to, mokytojos padrąsintas, įstojo į seminariją.
Kelias buvo ilgas, pilnas dvejonių jau nuo paauglystės. Būdamas novicijumi, per rekolekcijas nuėjo pas dvasinį palydėtoją ir prisipažino, kad bijo. Kunigas jam atsakė, kad ir kiti jo bendražygiai bijo, paskatindamas jį „užsimerkti, pasitikėti Dievu ir pasiryžti šuoliui“. Jis taip ir padarė. Tačiau abejonės grįždavo. Dievo ženklu tapo dvi merginos, padėjusios priimti sprendimą. 1977 m. vasarą jis kartu su kitais studentais dirbo viename Londono restorane. Sužinoję, kad jis seminaristas, jie jam pasakė, kad pastebėjo jame kažką ypatinga, ir paragino jį toliau eiti tuo keliu. Jis priėmė sprendimą, grįžo į Romą baigti studijų ir ėmė rengtis amžiniesiems įžadams bei kunigystės šventimams. Prieš šventimus tėvai jam papasakojo apie įžadą Dievui, kad pirmasis vaikas, jei gims sūnus, tetampąs kunigu, tik niekada jam apie tai nesakę, nes nenorėję daryti įtakos jo pasirinkimui.
Iki 2010 m. kun. Manuelis darbavosi įvairiose bendruomenėse, kol pradėjo justi, kad darosi sunku vaikščioti. Iš pradžių pamanė, kad tai fizinės veiklos trūkumas ir ėmė daugiau sportuoti. Kadangi tai nepadėjo, apsilankė pas keletą gydytojų. Po kiek laiko sužinojo diagnozę, kuri atrodė kaip nuosprendis, – šoninė amiotrofinė sklerozė. Gydytojas paaiškino, kad ligos eiga aiški – vaikščiojimas su ramentais, tada vežimėlis, tada...
Manuelis padėkojo ir grįžo į Afriką užbaigti paskutinių misijos mėnesių, tada parvyko į Europą. Kaip reagavo į diagnozę? Prisimena, kad pirmąją naktį verkė, vėliau Dievas padovanojo jam gilią ramybę, kurios nesitikėjo ir kuri nuo to laiko jį visuomet lydi. Iš pradžių klausė savęs, kodėl būtent jam tai nutiko, o vėliau atėjo atsakymas – o kodėl ne jam, ar jis privilegijuotas?
Dažnai Manuelis galvodavo apie tai, kas bus, kai taps savo kūno kaliniu, tačiau tikrumas jam teikė ramybę – jis bus ne vienas, Viešpats bus kalinys jame. Jį lankydavo mintys, kad bus visai izoliuotas, tačiau, kita vertus, jį guodė tai, kad galės gyventi vidinį gyvenimą savo širdies katedroje. Dabar, paklaustas, kaip jam sekasi, atsakė, kad jis turi abonementą laikytis gerai, o už šį abonementą moka daugybė žmonių, kurie už jį meldžiasi.
Iš pradžių jis manė, kad jam liko gyventi vos pora metų. Dabar jau praėjo dvylika. Dvasininkas prisideda prie brolių formacijos, sukūrė tinklaraštį comboni2000.org, kur dalijasi medžiaga formacijai, įžvalgomis ir tikėjimu. Kunigas Manuelis sako, kad neįgaliojo vežimėlis tapo jo sakykla skelbti Dievo žodį. „Mūsų kryžius yra tinkamiausia vieta skelbti Dievo žodį. Matau save kaip pranašą Joną banginio viduriuose, kuris mane neša ten, kur Dievas nori“, – sako misionierius.
Nuo 2018 m. kunigas Manuelis visiškai nebegali judėti, yra priklausomas nuo kitų. Jam tai tarsi neturto įžado išgyvenimas – kad turi poreikių ir turi visko prašyti. Kartu tai yra galimybė augti dėkingumu už mažus dalykus, dėkoti Dievui už jam padedančių žmonių dosnumą, kuriems atsidėkoja šypsena ir palaiminimu širdyje. Bendrauja akimis – tai vienintelė kūno dalis, kurią gali judinti. Akimis ir rašo, nes kompiuteryje įdiegta sistema, nuskaitanti akių judesius, – vienas iš technikos stebuklų.
Kartais sunkiai sergantys žmonės pyksta ant Dievo. Koks jo santykis su Dievu? „Susirgęs atradau Dievo dosnumą. Kai Viešpats mane aplankė su liga, spontaniškai norėjau sušukti: „Viešpatie, tu vagis!“ Vis ką nors atimdavo iš manęs. Tačiau supratau, kad tai ypatingas vagis – kažką išsinešdamas jis palieka kai ką vertingesnio“. Kaip paraginimą kitiems, kurie kenčia, yra nelaimingi, kunigas Manuelis perduoda – gyvenimas pilnas galimybių, jei užsiveria vienos durys, atsiveria kitos, tik kartais mes liekame priešais tas užsivėrusias duris. Tačiau reikia apsižvalgyti ir pamatyti kitas galimybes, naują gyvenimo viziją.
Ligos eigoje jam daug padėjo tikėjimas. Žinoma, yra ypatingai sunkių momentų. Tikinčiajam tai yra vilties ir tikėjimo gyvenimo pergalės, kurios pradžia yra kryžius ir mirtis, valanda. „Netikintiesiems norėčiau pasakyti, kad pasitikėtų gyvenimo grožio instinktu. Tai irgi yra vilties kelias, kuris, nors ir nesąmoningai, veda į Gyvenimą (iš didžiosios raidės)“.
(DŽ/Vatican news)
