Lenkų palaimintasis – komunistų partizanų nužudytas kunigas
Šventųjų skelbimo dikasterijos parengtoje biografinėje apžvalgoje nurodoma, jog Michałas Rapaczas gimė 1904 spalio 14-ąją Tenczyno gyvenvietėje, netoli Krokuvos. Pasiryžęs eiti kunigo keliu, jaunuolis įstojo į Krokuvos seminariją ir 1931 metais buvo įšventintas kunigu. Po to dirbo sielovadinį darbą keliose parapijose, o 1937 metais užėmė klebono pareigas Ploki kaime, istoriniuose šaltiniuose paminėtame jau viduramžiais, šiandien turinčiame apie beveik tūkstantį gyventojų.
Pasak Krokuvos arkivyskupijos notos, jaunam kunigui nestigo uolumo, entuziazmo ir drąsos. Dažnai aukodavo Mišias ir eidavo Kryžiaus kelią, kas kartą, kaip užrašyta jo paties užrašų knygutėje, už kitą šeimą, gyvenančią jo parapijos teritorijoje. Beje, ne vien katalikų. Mėgdavo suklupti prieš tabernakulį. Daug laiko skyrė jaunimui.
Kun. Michałui Rapaczui dirbant Ploki parapijoje prasidėjo II Pasaulinis karas, Lenkija pateko į nacistinio, o vėliau – į komunistinio totalitarinio režimo įtaką. Vokiečių okupacijos metu buvo uždrausta kone visa katalikiška veikla – katechezės, uždarytos katalikiškos institucijos, įvesti rasiniai ribojimai – pavyzdžiui, buvo draudžiamos lenkų ir vokiečių santuokos.
Kunigas liko su savo parapijiečiais, dažnai juos lankė, guodė, kai galėjo – padėjo materialiai. Taip pat nebijojo pareikšti savo nuomonės apie įvestus draudimus ir ribojimus.
1945 metais vokiečiai buvo išstumti iš Lenkijos, bet juos pakeitęs komunistinis režimas, paklusnus Stalinui, buvo toks pat totalitarinis ir, kaip žinia, tikėjimui bei Bažnyčiai skelbė atvirą karą. Kunigas Michałas Rapaczas buvo informuotas, kad virš jo galvos kaupiasi tamsūs debesys, bet nusprendė likti ten, kur buvo paskirtas.
1946 metų gegužės 11–12 naktį apie 20 vyrų įsibrovė į kunigo namus, nuvedė į gretimą miškelį ir surengė egzekuciją pagal savo pačių savavališkai paskelbtą nuosprendį. Vėliau nušauto kunigo kūną aptiko vienas piemuo. Kunigas buvo palaidotas savo šeimos kape, bet 1980 metais perkeltas į Ploki bažnyčios šventorių.
Pasak kardinolo Marcello Semeraro, kunigas Michałas Rapaczas iš tiesų buvo tas, kurio „Taip“ buvo „Taip“, o „Ne“ buvo „Ne“, kaip mokė Viešpats. Jo tvirtumo ir dvasingumo, pasitikėjimo ir antgamtinės vilties versmė, kaip liudija amžininkai ir jo paties palikti užrašai, buvo nuolatinė malda, nuolatinis pokalbis su Viešpačiu, kuriam jis patikėjo save ir savo parapijiečius. Tai pamatinis šio kankinio, kaip ir daugybės kitų, kuriuos popiežius Pranciškus kviečia prisiminti artinantis 2025 metų Jubiliejui, liudijimas mums. (RK / Vatican News)
