Mes ir Lozorius. Kiekvieną dieną Viešpats kviečia mus išeiti iš kapo
Birželio pradžioje italų kalba buvo išleista jo parašyta biblinė ir dvasinė studija „Lozoriau, išeik!“, kurioje apžvelgiami su šiuo Evangelijoje pasakojamu įvykiu susiję tyrinėjimai ir meditacijos apie jo prasmes. Knyga prasideda popiežiaus Pranciškaus parašyta pratarme. „Vatican News“ paklausė jėzuito, kaip Lozorius tapo vienu iš jo mėgstamiausių Evangelijos personažų.
Pasak J. Martino SJ, viskas prasidėjo nuo jaunystėje matyto italų režisieriaus Franco Zeffirelli filmo „Jėzus iš Nazareto“, kuriame Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų buvo viena dramatiškiausių scenų. Jėzui pakvietus Lozorių išeiti, iš kapo išnyra žmogaus figūra, visi lieka sukrėsti, už kadro skamba orkestro muzika.
Kas tas žmogus? Kas tas Lozorius? Kodėl apie jį mažai ką žinau? Kas yra šios seserys, kurios taip tiesmukai kreipiasi į Jėzų? Taip, pasak jėzuito, prasidėjo daugybės metų paieškos, skirtos geresniam Lozoriaus pažinimui ir supratimui.
Svarbus buvo J. Martino apsilankymas Betanijoje, kur, pasak tradicijos, yra Lozoriaus kapas. Evangelijos pasakoja apie nepakartojamus įvykius, kurie įvyko tam tikru laiku tam tikroje vietoje tam tikriems žmonėms. Atsidūrus tokioje vietoje galima geriau suprasti patį evangelinį pasakojimą.
Tad kai nusileido į tamsų ir drėgną kapą Betanijoje, jis, pasak jėzuito, pagalvojo – kaip aš čia galiu melstis? Po trumpos meditacijos pagal ignaciškąjį dvasingumą atsakė sau: „Galiu melsti, kad palikčiau kape kai kuriuos dalykus. Kokie dalykai mane suriša ir atima laisvę? Kaip galiu išgirsti Dievo balsą, kviečiantį išeitį į gaivų orą?“
Dvasinis išgyvenimas Lozoriaus kape buvo stiprus ir, pasak J. Martino SJ, kas kartą, jį lankydamas su kitais piligrimais, ir juos kvietė medituoti, ką jie nori palikti šiame kape. Ne vienas išėjo iš kapo su ašaromis akyse.
„Lozoriaus istorija mums artima. Ji susijusi su kiekvienu iš mūsų. Kiekvieną akimirką Jėzus mus kviečia ir prašo eiti į naują gyvenimą, už nugaros palikti viską, kas mus įkalina“, – pažymėjo knygos „Lozoriau, išeik“ autorius.
Žinome, kad Jėzus iš mirusiųjų pašaukė ir kitus – Sinagogos vyresniojo Jajiro dukterį (Mk 5) arba vienturtį našlės iš Najino miesto sūnų (Lk 7), tačiau, priešingai nei Lozoriaus atveju, nežinome jų vardų. Tai reiškia, kad Lozoriaus ir jo seserų šeima buvo gerai pažįstama Jėzui ir pirmajam krikščionių bendruomenės branduoliui. Evangelijos eilutės perduoda ir šios šeimos narių konkrečius bruožus. Štai, Morta, išgirdusi apie ateinantį Jėzų, strykteli ir bėga pas jį, o Marija lieka namuose. Tai skirtingi asmenybių tipai ir tuo pat metu Evangelijos epizodo istoriškumo patvirtinimas.
J. Martino SJ knygoje daug įžvalgų gimė iš ignaciškojo meditacijos būdo – įsijausti į evangelinių įvykių personažus, kaip, beje, darė jau šv. Pranciškus Asyžietis, atsistoti į jų vietą, išgyventi įvykį „iš vidaus“ ir leisti Dievui veikti bei kalbėti per mūsų vaizduotę, emocijas, atsiminimus, troškimus, žodžius. Jei Dievas gali veikti per sakramentus, muziką, gamtą, santykius, kodėl negalėtum pasitelkti vaizduotės?
„Turime paversti Evangelijos istoriją „sava“. Ir kai aš meldžiuosi mąstydamas apie Lozoriaus istoriją, gali paaiškėti kas nors kita nei tada, kai kitas meldžiasi apie ją galvodamas. Dievo žodis yra gyvas, jis siūlo mums skirtingus dalykus skirtingais mūsų gyvenimo laikotarpiais. Kartais galime susitapatinti tai su vienu, tai su kitu epizode aprašytu veikėju“, – svarstė J. Martinas, prisiminęs savo pokalbį su kardinolu Timothy Dolanu, kuris, vadovaudamasis tokiu pat metodu, prie prakartėlės pamėgino įsijausti į šv. Juozapo vietą, įsivaizduoti, kad yra Juozapas, kuriam Marija į rankas atiduoda Kūdikį. Po tokių pratybų Evangelija, pripažino kardinolas, kalbėjo kitaip.
Kaip galima įsijausti į Lozoriaus istoriją, ką ji mums gali pasakyti? Pasak J. Martino, bent du dalykus. Pirmiausia, kad Jėzus dovanoja mums ir man gyvenimą. Antra, kad Dievas kasdien mums sako: „Išeik iš kapo!“ Vieną akimirką, priminė jėzuitas, Lozoriaus sesuo Morta suabejojo, ar verta eiti prie jo kapo, – juk po kelių dienų jo kūnas jau dvokia. O Jėzus vis tiek paliepia nuristi akmenį. Nes jis nebijo jokio mūsų sugedimo, mūsų nuodėmių, apie kurias gėdijamės pasakoti net tiems, kuriais labiausiai pasitikime, dvoko. Jėzus nebijo mūsų blogo kvapo, nori nuristi akmenis nuo mūsų kapų ir pašaukti atgal į gyvenimą. (RK / Vatican News)
