Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (birželio 16 d.)
Vadinasi, atėjo eilė aptarti ir svarbiausią dorybę – meilę. „Kokiais būdais siekiame meilės ir kaip ją išreiškiame? Ar meilę galima įsakyti, kaip girdime Evangelijoje? Galiausiai, kaip iš tiesų mylėti save?“ – šiuos klausimus paliečia daugelis šiame „Kelionės“ numeryje skelbiamų tekstų.
Kaip dera meilė su karo baime? Į šį klausimą atsakymų ieškoma dviejuose „Nutylimos temos“ skiltyje skelbiamuose straipsniuose.
Pirmajame Aušra Čebatoriūtė kalbina pulkininką Eugenijų Lastauską, einantį Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo už karinį rengimą ir pratybas atsakingos valdybos viršininko pareigas.
Pašnekovas pabrėžia, kad baimė yra laisvės antonimas. „Jai veikiant įsijungia reptilijos smegenys – kovok bėk arba sustink. O ir baimės sukėlėjas dažnai yra neracionalus. Dėl to katalikui baimės reikėtų vengti, ją dekonstruoti. Dievas davė mums protą ir jo viršenybę prieš jausmus – būtent tai ir pakėlė krikščionišką Vakarų civilizaciją iki tokių beprecedenčių aukštumų. Popiežius Jonas Paulius II yra labai gražiai pasakęs, kad laisvę daugelis įsivaizduoja kaip galimybę daryti tai, ką nori. Laisvė, pasak jo, yra padaryti tai, ką privalom. Jeigu Dievas viskam turi planą, jeigu Jis mus myli, o mes sakom – „teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje – tai ko mums bijoti?“, – drąsina pulkininkas Eugenijus Lastauskas.
Kunigas Mozė Mitkevičius karo baimės temą paliečia aptardamas Apreiškimo Jonui knygoje aprašytą eschatologinę kovą:
„Danguje šėtonas įveiktas, nutrenktas į žemę, tačiau jo kova dar nebaigta. Karas, arba kova, vis dar tęsiasi. Pasikeitė kovos laukas ir dabar tai – žemė, kur „šio pasaulio kunigaikštis“, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko savo gaivališkam siautėjimui, pasitelkia žvėrį iš jūros ir žvėrį iš sausumos (Apr 13). Pirmasis išnyra iš jūros, simbolizuojančios pirminį chaosą. Šis žvėris galingas, panašus į leopardą, lokio kojomis, liūto snukiu. Visi jo požymiai pabrėžia nevaldomą plėšrumą, o pats simbolis išreiškia korumpuotą politinę valdžią. Antrasis žvėris, atslinkęs nuo sausumos, panašus į avinėlį, tačiau kalbantis kaip slibinas. Šis tarnauja pirmajam žvėriui, versdamas visus jam lenktis ir garbinti jo atvaizdą. Tai – ideologinės galios, tarnaujančios politinei simbolis. Žvelgiant į jį galima nesunkiai atpažinti ir korumpuoto religinio autoriteto veidą.
Slibino ir jam tarnaujančių žvėrių galia neribota. Tačiau Apreiškimo Jonui knyga neketina išgąsdinti ją skaitančiųjų, priešingai – drąsinti. „Senoji gyvatė“ demaskuojama. Žmonija žino, kaip ji veikia ir ko siekia. Žmonija taip pat žino, kad danguje „brolių kaltintojas ir šmeižikas“ nebeturi vietos. Kad ir koks baisus būtų, kad ir kaip mėgintų demonstruodamas savo gyvulišką jėgą dėtis visagaliu, jis nepajėgus įveikti Dievo tautos“, – užtikrina Mozė Mitkevičius.
Kodėl po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje statytos bažnyčios tokios didžiulės, o jų architektūra tokia keista? Į šį klausimą Linos Mikalauskienės parengtame pokalbyje „Pastatą skaityti tarsi knygą“ atsako architektūros istorikė profesorė Marija Drėmaitė. Jos teigimu, „tai galime traktuoti kaip potrauminį reiškinį: 50 metų vykę religijos suvaržymai slopino ne tik tikėjimą, bet ir išnaikino profesinę tokių pastatų projektavimo praktiką. Dėl to akivaizdu, kad architektai nežinojo, kaip tokią architektūrą projektuoti, neperėmė jokios tradicijos, neturėjo meninės tokių statinių suvokimo koncepcijos, ikonografinių žinių, netgi supratimo, kas yra liturgija, o neretai ir religinio sąmoningumo. Todėl bažnyčios tapdavo paprasčiausiu architekto saviraiškos demonstravimu, siekiu konkrečioje vietovėje palikti tam tikrą akcentą. Pagelbėti mūsiškiams tada siūlėsi Amerikos lietuviai, turintys šioje srityje daug patirties, tačiau ta pagalba neapsiejo be įtampų – kažkodėl manėme geriau žinantys, kaip reikia projektuoti... Kita vertus, nemažą įtaką darė ir kunigų troškimas statyti kuo didesnius pastatus, nes buvo galvojama, kad po sovietmečio draudimų visi tuoj grįš į bažnyčias, todėl jų reikia didelių, panašių į tas, kurios statytos XIX a. pabaigoje panaikinus carinius draudimus,“ – žurnale „Kelionė“ teigia profesorė Marija Drėmaitė, besidžiaugianti tuo, kad šiandien statomos bažnyčios yra daug jaukesnės, o jų mastelis ir architektūrinė raiška atspindi realybę, o ne nepamatuotus troškimus.
Parengė Giedrius Tamaševičius
