Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė (Devintinės)
Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“. Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. (Mk 12–16. 22–26)
DIEVAS PAS MANE, mons. A. Grušas
„Imkite, tai mano kūnas!“
Evangelijoje Jėzaus kalba pasižymi paprastais, vienareikšmiais žodžiais. Jis sako: „Imkite, klausykite, ateikite, eikite, išeikite; kūnas ir kraujas“… Jam nežinomi žodžiai, kurių dviprasmiškumas leistų galingiesiems ir gudriesiems įtvirtinti savo viešpatavimą. Jėzus net ir kalbėdamas yra toks radikaliai žmogiškas, kad tie žodžiai pasiekia Dievą, drauge aiškiai perteikdami jo prasmę.
Šiandien, kai pagerbiame Eucharistijoje pasilikusį ir su mumis esantį Viešpatį Jėzų, verta būtų dar kartą tiksliai perskaityti ir apmąstyti Evangelijoje pagal Morkų užrašytus Viešpaties žodžius: „Imkite, tai mano kūnas!“
Pirmiausia mūsų ausis pasiekia žodis: „Imkite“. Šis veiksmažodis aštrus ir tikslus, kaip konkretus gestas, kaip rankos, kurios atsiveria ir yra ištiesiamos. Jėzus neprašo apaštalų adoruoti, kontempliuoti, garbinti tą laužomą Duoną. Jis, siūlydamas imti Ją, prašo daug daugiau: „Noriu būti jūsų paimtas kaip dovana, būti jūsų burnoje kaip duona, jūsų kūne kaip kraujas, tapti jūsų ląstele, kvėpavimu, mintimi, būti jūsų gyvenimu“.
Čia ir yra stebuklas, širdies plakimas, tikslas: imti. Tapti tuo, ką gauni… Kur kas labiau nei tai, kas atsitinka su duona ir vynu, sukrečia tai, kas vyksta mokinyje. Jėzus nori, kad šiltas Jo gyvenimo srautas tekėtų mūsų gyslomis, kad Jo drąsa įsišaknytų mūsų širdyse, kad mes pasiryžtume išgyventi savo žmogiškąją egzistenciją taip, kaip ją išgyveno Jis.
Tai, kad mumyse yra Dievas, reiškia: mes su Dievu tampame viena, vienu pašaukimu. Šis pašaukimas skatina mus priimti paties Jėzaus likimą: nepalikti šio pasaulio, netapus duona, kad numalšintume kieno nors alkį, kam nors suteiktume džiaugsmo ir stiprybės.
Dėl to Dievas ir tapo žmogumi, kad žmogus taptų panašus į Dievą. Jėzus davė du paprastus įsakymus, kuriuos mes vis iš naujo girdime kiekvienoje Eucharistijoje: „Imkite ir valgykite, imkite ir gerkite“.
Kokia būtų nauda iš Duonos, Dievo, uždaryto tabernakulyje, kurį reiktų retkarčiais išstatyti pagarbinimui, bei pasmilkyti? Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad kurtų naujas liturgijas. Jis atėjo pas laisvus ir mylinčius vaikus, kad jie gyventų Jo gyvenimu: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“.
Kūnas ir kraujas kalba apie visą Jėzaus gyvenimą, Jo žmogiškąją istoriją, Jo dailidės rankas su medžio kvapu ir vinių paliktomis žymėmis, Jo ašaras, Jo aistras, gatvės dulkes, Jo kojas, pateptas pirmiausia nardo aliejumi, o paskui Jo paties krauju, namus, pripildytus kvepalų, ir žodžius, turinčius dangaus skonį. Jėzus gyvena manyje, o aš Jame…
Mylėdami žmonės vienas kitam sako: „Ateik ir gyvenk mano namuose, mano namai yra tavo namai“. Panašiai šiandien į mus prabyla ir Dievas. Dar prieš mums nusiskundžiant: „Esu alkanas“, Jis sako: „Aš noriu būti su tavimi“.
Viešpats ieškojo manęs, laukia manęs ir atiduoda pats save. Tokio Dievo nereikia nusipelnyti: tereikia Jį priimti ir leisti save mylėti…
